Balandžio 9 dieną apsilankėme Jono Bugailiškio kūrybinėse dirbtuvėse, Vilniaus senamiestyje. Jonas Bugailiškis – tautodailininkas, medžio drožėjas, muzikos instrumentų ir vaikų žaislų meistras. Gimė 1955 metais Ažubalių kaimo pakraštyje. Ūgtelėjęs daug laiko praleisdavo su tėvu. Kartu su juo dirbo ū kio darbus, sodino medelius ir kartu meistraudavo: tėvas mokėjo visus staliaus darbus. Tėvo patariamas ir padedamas išmoko drožinėti medį t.y. pasidaryti inkilą, laivelį, rėmelius nuotraukoms. Tautodailininkas nuo mažens domėjosi senais daiktais ir juos rinko. Kai baigė Vilniaus 2- ąją profesinę statybininkų mokyklą, buvo pašauktas į armiją ir tarnavo Vidurinėje Azijoje. Vėliau, grįžus į Vilnių dirbo statybininku. 1986 metais gavo patalpas dirbtuvei ir atsisakė darbo statybose. Jis daug keliavo po Lietuvą ir rinko senus daiktus. Taip jam kilo idėja kurti tautodailės galeriją. Patalpas reikėjo įsirengti patiems Pacų rūmuose. Kurdamas galerijos ,,Kuparas” interjerą, panaudojo nemažai surinktų baldų. Atsipalaidavimui nuo didelių darbų drožia vaikų žaislus, o siužetus pasaulietinei skulptūrai padiktuoja kasdienybė arba vaikystėje matyti kaimo vaizdai, girdėti pasakojimai. Svarbiausias Bugališkio užsiėmimas – kryždirbystė. Daugiausia jo kryžių, koplytstulpių, stogastulpių ir koplytėlių pastatyta Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinio amato samprata, apsiribojanti kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. J. Bugailiškis papasakojo apie savo darbą, aprodė dirbtuves. Dirbtuvėse pamatėme daugybę unikalių rankų darbo skulptūrų- tiek religinių, tiek humoristinių. Taip pat muzikos instrumentų ir vaikų žaislų. Sienas puošė rankų darbo kryžiai ir nuotraukos, kuriose įamžintos kelios dešimtys koplytstulpių ir kryžių visoje Lietuvoje. Mokiniai gavo progąišdrožinėti skulptūrą, išmėginti įvairius pučiamuosius instrumentus. Gale apsilankymo, kiekvienas gavo skudutįarba inkilėlį.
