Gabrielė Gudonytė Ie klasė

Mano demonai

Paklausę žmonių, kas yra demonai, ko gero, išgirstume atsakymus: dvasios, vaiduokliai ar būtybės, susijusios su mistika. Nejaugi žodis ,,demonai“ reiškia tik tiek? Galbūt tai yra didelė mums, žmonėms, nesuvokiama paslaptis, apie kurią būtų galima rašyti ištisus romanus?

Kiekvienas žmogus nežinomas būtybes suvokia skirtingai. Dailininkai, skulptoriai ar kitokie menininkai jas vaizduoja pagal savo sumanymą. Niekas nėra matęs demono, tad kiekvienos vaizduotė gali reikštis ničnieko nevaržoma.

Šiuolaikiniame pasaulyje apie demonus kuriami įvairūs filmai, rašomos knygos, piešiami paveikslai ir kita… Tikriausiai ir patys žmonės susimąsto šia tema, juk iš tiesų labai įdomu pagalvoti apie mus supančias nematomas būtybes. Neretai pasidaro smalsu, ar jos mus stebi, valdo, o galbūt net iš viso neegzistuoja? Šiuo klausimu galima būtų diskutuoti labai ilgai, mat kiek žmonių – tiek nuomonių.

Ką gi demonai reiškia man? Tikriausiai pirmoji man kilusi mintis – baisu!

Mano demonai apsireiškia gan dažnai. Prireikia net mažyčio nepasisekimo ar menkutės spragos ir baimė bei nerimas iš karto užplūsta mane. Nereikia rimtos priežasties, kad užkluptų abejonės savo pastangomis ar atliekamu darbu, tačiau tik nuo manęs priklauso, ar kovosiu už savo gerovę, ar tiesiog pasiduosiu. Labai didelę įtaką daro ir pati aplinka, supantys žmonės. Slegiančioje atmosferoje nelengva atrasti laimę bei džiaugsmą keliantį mažą šviesulėlį, o dar sunkiau – jį išsaugoti, kad niūrumas ar kitos blogybės jo nepasiglemžtų.

Šios įdomios būtybės, kaip ir angelai, seka kiekvieną mano žingsnį. Galima sakyti, jog kiekvienas žmogus turi po blogąjį demoną ir po gerąjį angelą. Kartais ištinka toks nejaukus jausmas, lyg kas nors mane stebėtų – galbūt tai ir yra toji paslaptingoji dvasia…

Demonai atspindi kiekvieną mano ar kito žmogaus kelią pastojusį sunkumą. Visas baimes mano mintyse jie paverčia dar siaubingesnėmis. Paprasčiausi pavyzdžiai: pristatymai, projektai, kalbų sakymas prieš auditoriją… Viskas būtų puiku, jei ne viešojo kalbėjimo baimė. Nerimas stingdo kojas ir rankas, širdis plaka it patrakusi, o demonai, lyg to būtų maža, naudojasi situacija ir atakuoja galvą mintimis: ,,Tau nepasiseks!“

Demonai išlaisvina slapčiausias ir giliai širdyje paslėptas nuoskaudas. Supykusi toji būtybė paleidžia žmoguje tūnantį žvėrį ir tuomet pykstame, rėkiame ir visaip bandome išsilieti, nes tik taip nurimstame.

Teko sutikti ne vieną žmogų, kuris atrodo nusikamavęs, piktas ir nepasitenkinęs. Nejaugi taip atrodo demonui pasidavęs asmuo? Galbūt tie žmonės pernelyg užvaldyti baimės ir nebeturi jėgų jai priešintis?

Demonų pernelyg užvaldyta žmonija elgiasi kur kas kitaip nei paprasti, geraširdiški piliečiai. Piktoji dvasia skatina veikti, tačiau ne aplinkinių labui, o tam, kad būtų patogu patiems. Užvaldyti tamsybių, žmonės tampa žiaurūs. Jie tyčiojasi bei juokiasi iš mažesnių, silpnesnių, brandesnių, kitokios tautybės ar netgi protingesnių asmenų.

Demonų užvaldytiesiems dažniausiai nerūpi kiti žmonės, jų laimė, pasisekimai ir laimėjimai. Labai dažnai jie nesirūpina ir patys savimi, tiksliau, priešingai – jie bando sau pakenkti. Galbūt tai daro manydami, jog tai vienintelė išeitis, nes, kaip jau minėjau, demonai sukelia nepasitikėjimą savimi ir beviltiškumo jausmą. Tokiems asmenims dažnai būna nustatomi įvairūs psichikos sutrikimai ir ligos, tokios kaip depresija.

Manau, galima įveikti visus demonus ir jų sukeliamas baisybes, tačiau jų sunaikinti neįmanoma. Turiu nemažai pasiūlymų, kaip juos prislopinti, kad nepakištų kojos einant svajonių link.

Mano supratimu, svarbiausias dalykas – tai buvimas su draugais, šeima ar kitais brangiais asmenimis. Būdamas su jais gali jaustis saugus ir ramus. Artimieji – tai lyg labai tvirta siena, kuri neleidžia blogybėms susukti galvos. Gyvūnai taip pat labai geri draugai, jie neleidžia būti vienišiems. Žmonės, kurie daug laiko praleidžia vieni, visuomet yra lengvas grobis demonams, mat tuomet apninka liūdesys, ilgesys ir pilnatvės jausmo trūkumas.

Norint nuolat neišgyventi ar negalvoti apie savo bėdas, puikus būdas yra tiesiog prasiblaškyti. Užsiėmimas įvairiomis veiklomis, buvimas gamtoje arba paprastas pasivaikščiojimas gali nuraminti demonus. Žmogus tuomet jausis labiau atsipalaidavęs, ne toks nervingas. Reikia išmokti patiems valdyti savo blogąsias dvasias, nes niekas kitas jomis nepasirūpins, tik pats.

Mano supratimu, demonai egzistuoja tam, kad trukdytų siekti tikslų, keltų baimes, siaubą ir dar kitus nesmagius dalykus. Atrodo, jų žala akivaizdi, bet juk kovodami su kliūtimis, atkakliai siekdami savo tikslo ir nepasiduodami mes tvirtėjame, grūdiname savo kūną ir dvasią. Nežinau, ar demonai to siekia, bet akivaizdu, kad ir jie reikalingi.

Manau, manasis demonas nėra toks piktas, kaip mituose ar pasakose pasislėpęs jo kolega velnias. Dažnai mano lūkesčiai pasiteisina, nors, žinoma, tenka dėti daug pastangų. Savaime aišku, aš jaučiu visokius jausmus, bet nepasakyčiau, jog jie stipresni už mane.

Kiekvienas turime savo demoną, retkarčiais galima jį paleisti, tačiau didžiąją gyvenimo dalį turime laikyti jį labai tvirtai, nes net menka klaidelė gali sugadinti visus sumanymus. Tobula būtų susidraugauti su demonu ir jo naikinančią bei griaunančią galią paversti kūrimu.

 (trumpojo rašinio konkurso „Mano demonai“ dalyvė)

 

Nadežda Temenkova I e klasė

Kalėdiniai akrostichai

Kaimely linguoja eglutė žalia,

Ant stalo garuoja vakarienė karšta,

Langelyje matos žvėreliai slapčia,

Ėriukas pas mamą keliauja nakčia.

Dvi snaigės nukrinta laukuos sau ramiai,

O sniegas ištirpsta lėtai, oi lėtai…

Stebuklas įvyko, ar tu tai matai?

 

Linda Kepežinskaitė

Miškai ir jūra, ežerai,
Kam tik vaizdai, o kam ir turtai.
Kas juos išsaugos? Kas tausos?
Kas jiems gyvybę  paaukos? 

Čia mes gyvenome lig šiolei,
Čia nešėm vargą ir džiaugsmus;
Juk vieną lauką arėm, broliai,
Ir motinėlė supo mus.

Čia mūsų siekiai, čia svajonės.
Jos nešė mus ligi dausų.
Šios žemes rankos, mieli broliai,
Sūpavo mus nuo vystyklų.

O neprašytas –  mums joks svečias.
Pavaišinsim jį mirtimi.
Tik Meilės simbolį atnešęs
Bus Lietuvėlės dalimi.

 Lietuvos Šaulių Sąjungos Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo 10-os Šaulių rinktinės Nepriklausomybės kovų šaulių kuopos buvusios skyriaus vado pavaduotoja

 

Justas Galvanauskas III E

Drama ,,Sielos veidrodžiuose“

Veikėjai:

Markas (jaunas proto netekęs kompozitorius).

Šešėlis (Benas) (Marko siela, jo palydovas visą kelionę).

Albertas Majeris (Marko gydytojas psichiatrijos ligoninėje).

Rozali (amžinoji Marko meilė).

I scena: Markas prabunda tvankioje, neaiškioje patalpoje, jaučiasi pavargęs, išsekęs, išsigandęs.

Markas: (Mintyse bando analizuoti esamą situaciją). Ši vieta atrodo apleista, nors visai neseniai čia dar buvo tiek daug žmonių, viskas buvo gyva ir šviežia lyg gėlės pavasario lauke. Dabar viskas nuvyto, kartu dingo ir džiaugsmas, laimė, euforija bei visos teigiamos emocijos, atrodo, dar visai neseniai supusios jį.

(Staiga kažkas šmėsteli už Marko ir jo kūną staiga persmelkia šaltis).

Markas: -Kas tai?

Šešėlis: -Tai aš, Markai, nejaugi visai manęs nebeprisimeni?

Markas: -Atleiskite man už nepagarbą, bet, deja, ne. Kas jūs toks būsite, mielasis pone, gal malonėtumėte prisistatyti?

Šešėlis: -Aš esu šešėlis, tavo draugas nuo pat kūdikystės, Markai, mes esame labai artimi, nors šiuo atveju galbūt labiau tiktų sakyti, buvome.

Markas: -Bet tai nesąmonė, kažkokia beprotybė, tai visiškai nelogiška, juk šešėliai negali kalbėti, nejaugi aš visai nušokau nuo proto?

Šešėlis:- Nusiramink, Markai, viskas gerai, kad tau būtų maloniau su manimi bendrauti, laikyki mane savo draugu, pavyzdžiui, Benu. Turi suprasti vieną dalyką, Markai, kad kartais bepročiai pasaulyje mato kur kas daug daugiau negu sveiko proto žmonės, o kas gali tvirtini, jog tai jie sveiko proto žmonės, o mes esame bepročiai? Man su jais asmeniškai bendrauti yra žymiai maloniau negu su sveikaisiais, jeigu būtų galima juos taip pavadinti.

Markas: – Galbūt ir tavo tiesa, mano šešėli, tai yra, Benai. Bet gal galėtum man paaiškinti, kokį velnią aš čia veikiu, man juk nederėtų čia būti. Man, gražiai apsirengusiam, galantiškam, inteligentiškai atrodančiam vyrui, nederėtų būti kažkokiame apleistame, purviname koridoriuje.

Šešėlis:- Galbūt dabar suprasi, mano mielas Markai, kodėl man su bepročiais bendrauti yra žymiai maloniau negu su kitais asmenimis. Nes jie niekur neskuba, ne viską bando paaiškinti, į pagalbą pasitelkdami logiką ir įvairius mokslo dėsnius. Jie mėgaujasi kiekviena jiems gyvenimo duota akimirka, analizuoja ją, glosto ir myli. Mes čia kalbame tik geras 15 minučių, o tau jau nusibodo. Štai pažvelk, kokia graži vasaros vakaro saulė.

(Markas nutyla ir kartu su savo seniai pažįstamu, bet kartu ir taip neseniai iš naujo atrastu draugu stebi pro mažyti nešvarų, dulkiną stoglangį krintančius skaisčius vasaros vakaro saulės spindulius.)

(Šešėlis staiga pertraukia įsivyravusią tylą ir vėl ima bendrauti su Marku).

Šešėlis:- Papasakok man, ką matai, Markai. Tik neskubėk, pabandyk įsiklausyti, kartu pajusti šį nuostabų vakarą ir jį supančią tylą.

(Markas nedrąsiai, po šitiek ką tik jį netikėtai užklupusių įvykių bando rišliai sudėlioti pavienes po jo sąmonę klajojančias mintis į rišlius sakinius, nedrąsiai, pašnibždomis pradeda.)

Markas: -Aš regiu šiltą vasaros saulę, kuri ankščiau lengvai krisdavo ant mano darbo stalo pro nedidelį palėpės langelį, kai aš kurdavau, kurdavau, tik neatsimenu ką…

Šešėlis: – Pasakok, pasakok man toliau, Markai, man be galo įdomu sužinoti, ką mąsto žmonės.

Markas: -Užuodžiu dulkių kvapą, įkyriai kutenantį man nosį. Tos dulkės lyg parašiutininkai nuo kiekvieno mano judesio pakyla ir vėl lengvai ima leistis lyg pienės pūkas liepos mėnesį. O koridoriaus gale regiu tamsą, tokią nebylią ir kartu be galo paslaptingą, netgi bauginančią.

Šešėlis: -Galbūt ten Jis? Jis, kurio tu laukdavai kasdien visą savo gyvenimą?

Markas:-Kas tas Jis, kodėl man tai girdėta? Kodėl girdint šiuos tavo žodžius man viskas pasidarė truputį aiškiau negu buvo prieš tai, negu buvo anksčiau. Nejaugi aš iš tiesų esu beprotis?

Šešėlis: -Į šiuos, tau iškilusius klausimus, gali atsakyti tik tu pats, mano mielas Markai. Žinai, kodėl dauguma žmonių taip bijo tamsos? Žmonės pačios tamsos nebijo, o ne! Žmonės bijo joje esančios nežinomybės. Žmonės tokie nekantrūs ir visada taip greitai nori išgirsti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, ypač šiais laikais, kai visi bėga, lekia, skuba.

Markas: -Bet aš noriu žinoti, kas slypi už tos paslaptingosios tamsos skraistės.

Šešėlis: -Norint sužinoti, reikia stengtis suprasti, kad ir kaip atrodytų sunku. Jeigu nori sužinoti, kas slypi joje, siūlyčiau eiti arčiau link jos, o, žinoma, kad tu jaustumeisi drąsiau, aš tave lydėsiu, kaip ir lydėjau tave visą tavo gyvenimą.

(Markas su šešėliu nedrąsiai eina link tamsos, kai netikėtai stabteli pamatę pusamžį gydytoją, ramiai stovint prieš langą ir besimėgaujantį šilta vasaros vakaro saule.)

Markas: -Atsiprašau, mielasis pone, nenorėčiau sutrukdyti jūsų ramaus poilsio, bet norėčiau paklausti. Kas jūs toks ir ką jūs čia veikiate?

(Gydytojas iš lėto atsisuka į Marką mandagiai linkteli galvą, pažiūri į Marką, godžiai analizuodamas kiekvieną jo kūno judesį, kiekvieną jo kūno raumens dilgčiojimą, ir minimaliai nusišypsojęs, paklausia.)

Gydytojas: -O kaipgi pats manai, kas aš esu toks, mano mielas vaike?

(Markas pats tuo metu ėjo savo 40 gyvenimo metus ir į vaiką toli gražu seniai nebuvo nepanašus.)

Markas: -Gerbiamas pone, nežinau, todėl ir jūsų klausiu. Bent būkite mielas ir pasakykite, kaip galėčiau į tamstą kreiptis?

Gydytojas: -Aš esu Albertas Majeris, bet mane šioje ligoninėje visi vadina tiesiog Majeriu. Bet gana tų formalumų, kadangi tu seniai mane pažįsti, todėl kreipkis į mane tiesiog tu arba, jeigu taip sieki to oficialumo, vadink mane tiesiog Majeriu.

Markas: -Majeri, paaiškink man. Kur mes esame ir iš kur tu mane gali seniai pažinoti, kai man atrodo, regis, matau tave pirmą kartą savo gyvenime.

Gydytojas: -Kaip ir tavo šešėlis arba kitaip tavo draugas Benas sakė, tu esi koridoriuje, konkrečiau psichiatrijos ligoninėje ir tu tikriausiai taip pat lauki Jo.

Markas: -Antras žmogus man sako, jog aš kažko laukiu, bet niekas taip  konkrečiai ir nesugeba jo įvardinti. Kas tas paslaptingasis Jis?

Gydytojas: -Niekas tiksliai nežino, kaip Jį būtų galima pavadinti. Kiekvienas jį vadina skirtingai. Tikslaus pavadinimo Jis neturi.

Gydytojas: -Atleisk, Markai, bet aš labai neturiu laiko, man reikia grįžti pas pacientus.

(Markas apsidairo ir suvokia, jog koridorius kaip ir buvo, taip ir liko nepasikeitęs, toks pat tuščias, purvinas ir paslaptingas.)

Markas: -Ar galiu užduoti paskutinį klausimą prieš tau išeinant?

Gydytojas: -Na gerai, bet tik paskutinį.

Markas: -Kaip aš čia atsidūriau?

Gydytojas: -O aš vis dėlto vyliausi, kad paklausi ko nors ypatingo… Visi jūs klausiate to paties. Tu sergi, Markai, ir labai stipriai. Kažkada tu buvai žymus, savimi pasitikintis jaunas kompozitorius, kuriantis tobulą muziką Kaskart tu vis bandydavai pranokti, perspjauti pats save, kol galop, tau pavyko. Bet ką nors norint gauti, reikia ką nors duoti ir manais. Tu sukūrei šedevrą, bet paaukojai savo sveiką protą, taip pat praradai savo didžiausia meilę Rozali, kuri, kad ir kiek kartų bandė, nebepajėgė tavęs sugrąžinti į tavo senąją būseną. Tave rado namo sargas nuogą, apsiklojusį senais natų raštais, drebantį prie atviro lango žvarbų lapkričio mėnesį. Kad ir kiek aš ir kiti tau bandėme padėti, tai buvo neįmanoma. Tu gyvenai savo fantazijų, veidrodžių pasaulyje.

(Markas šaltu, tuščiu, beprasmiu žvilgsniu spokso į gydytoją Majerį ir bando suvokti liūdną tiesą. Šis atsakymas jam suteikė daugiau naujų iškilusių klausimų negu atsakymų).

Markas: -Ar tai reiškia, kad viskas, ką dabar matau, tėra mano vaizduotės vaisius?

Gydytojas:-Markai, tik tau vienam reikia nuspręsti, kas yra tikra, o kas ne. Kas yra realus gyvenimas, o kas tiktai dar vienas tavo vaizduotės vaisius, kvailas pokštas, tavo proto išdaiga. Galbūt viskas, kas yra aplinkui mus, įskaitant mane ir Beną, yra tikra, o gal tai dar viena tavo išgalvota iliuzija, galbūt tu ir pats nesi tuo, kuo laikai save esąs. Dabar aš jau turiu bėgti ir taip tris minutes vėluoju, ach tas vokiškas punktualumas.

(Gydytojas Majeris paskubomis paspaudžia Markui ranką ir, palikdamas jį nežinioje, nubėga ilgais, paslaptingais ligoninės koridoriais.)

(Markas nebyliai pašnibždomis, vis dar  spoksodamas šaltu, tuščiu, viltį praradusiu žvilgsniu tyliai pašnibždomis ištaria).

Markas: -Viso gero, gydytojau Majeri.

(Markas toliau spokso pro nedidelį storu dulkių sluoksniu nuklotą palėpės langelį į tolimą saulėtą vakarą, kai staigi lyg iš sapno jį sutrukdo šešėlis.)

Šešėlis: -Gal eikime toliau, juk tiek nedaug beliko? Juk ir Jis gali gana greitai pasirodyti.

(Markas tyliai atsako šešėliui).

Markas: -Taip. Eime.

(Tyliai nesikalbėdami lyg dvi vienišos sielos jie toliau slenka ligoninės koridoriumi).

(Staiga prieš juo iškyla merginos siluetas).

Rozali: -Sveikas Markai.

(Markui staiga prašviesėja protas ir jis apsipylęs ašaromis iš susijaudinimo, drebančiomis rankomis bei lūžtančiu balsu klausia.)

Markai: -Rozali, Rozali, meile mano! Kur tu taip ilgai buvai? Kodėl daugiau tavęs nebepamatau, netgi savo sapnuose ar svajonėse.

(Rozali, liesdama Marko veidą savo šaltomis, pilkšvomis, pamėlusiomis nuo šalčio lavono rankomis, iš lėto kraipydama galvą, žiūrėdama tiesiai jam į suglumusias akis susigraudinusi sako).

Rozali: -Markai, tu visada man buvai pirmas, mylimiausias žmogus šioje žemėje. Tu buvai man lyg kelrodė žvaigždė, rodantį nelaimės ištiktiems jūrininkams kelią, bet po tave ištikusios nelaimės tu mirei manyje, o be tavęs aš nebegalėjau gyventi, todėl anapilin išėjau pati. Todėl mes nebegalime būti išgelbėti, o tu gali, mielasis mano, gali, juk Jis ateina.

Markas: Kas tas Jis? Kodėl jūs visi Jį minite? Aš nenoriu niekur eiti, o noriu būti tik su tavimi po šitiek laiko, Rozali, meile mano!

Rozali: -Kaip ir daktaras Majeris bei tavo šešėlis sakė, Jį kiekvienas interpretuoja savaip, konkretaus apibrėžimo jis neturi, todėl ir negaliu tau pasakyti. Visa skaudi tiesa, Markai, jog tu vienintelis pas jį gali patekti. Aš esu mirusi ne savo valia, aš pakeldama prieš save ranką atėmiau tą teisę. Daktaras Majeris atėmė ją per savo darbą psichiatrijos ligoninėje, kankindamas ir išnaudodamas savo pacientus savo kėslams. Todėl, kaip supranti, visi mes esame savaip nusidėję ir nebegalime ten patekti, tik tu vienas gali, todėl nesikankink ir drąsiai ženk pas Jį.

(Staiga iš koridoriaus galo per visą ligoninę nutrykšta ryški, akinanti, nežemiško grožio, šilta šviesa).

Rozali: -Štai ir kelio pabaiga, mielasis, eik ir būk laimingas.

Markas: -Man nerūpi niekas, tik tu manoji meile.

Rozali: -Pas Jį visi būna laimingi. Visi, kas buvo gyvenimo engiami, skriaudžiami ar kitaip nuskriausti, yra apdovanojami už kančias, mylimi bei sergimi. Todėl eik ir nesigręžiok atgal, viskas bus gerai ir žinok, Markai, kad aš tave visada mylėjau, myliu ir mylėsiu.

(Rozali verkdama apkabina Marką ir jį išlydi).

(Visi nebyliai stebi Marką, kol jis pasiekia šviesos tunelio galą).      

Gabrielė Kukytė III G

1

Gotikinis apsakymas

Šiurpi buvo ši diena, kaip ir šios patalpos sienos. Aukštos lubos ir plačios erdvės suteikė didingumo bei atšiaurumo, kuris šią dieną buvo ypatingai pastebimas. Vilkėjau storą žieminį paltą, kuris dengė praktiškai visą mano kūną, su juo buvo sunku judėti, bet žiemos speigai sunkiai pro jį veržėsi prie mano kūno. Rankoje laikiau 10 baltų rožių, šios gėlės tau visada patiko, atsimenu tave kartojant, jog kai turėsi savo mažą namelį su nors mažulyčiu lopinėliu žemės, pasodinsi baltų rožių krūmą. Bet štai –  aš stoviu čia su daugeliu kitų žmonių ir žiūriu į tave, tokią baltą kaip manosios rožės, niekas netikėjo, jog ši diena ateis taip greitai. O tavo motinos raudonos akys nuo bemiegių naktų ir nesuskaičiuojamų tūkstančių ašarų primena kraują, kraują iš tavo žaizdos tą naktį, kai pasirinkai būti drąsi ir nepriklausoma. Ėjai aukštai pakėlusi galvą ir nepastebėjai mūsų sugadinto pasaulio tikrovės. Keli dūriai tviskančia geležte ir tau pasidaro šalta, šalta kaip niekad anksčiau, po truputį pradedi suvokti, kas įvyko, bet jau nebegali nieko pakeisti. Tu suklumpi, pamatai pilve žiojėjančią žaizdą ir krintant baltoms snaigėms užsimerki ir pajunti, kad užmiegi, užmiegi paskutinį kartą.

Gedintys tėvai nespėję su tavim paskutinį kartą pasišnekučiuoti ir pasakyti, kaip tavimi didžiuojasi, negalėjo sau atleisti. Motina puolusi į paniką šiandien buvo ganėtinai rami, o tėvas stengėsi jai padėti tokiai išlikti, nors slaptai pats vos laikėsi neprapliupęs ašaromis. Nors tėvai buvo neturtingi ir vos laikėsi patys, pagal seną šeimos tradiciją visi šios pavardės nešiotojai yra laidojami dvare, dvare, kuriame prasidėjo jų didingos šeimos istorija. Kad ir kokia sena ir nuvalkiota ši gyventojų istorija su žiniuoniais, karaliais bei karalienėmis, ji vis dar yra tęsiama, visų šių veikėjų pavardės vis dar tebegyvuoja, tas pats šeimos kraujas teka jų venomis.

Nusileidę į senas mūro kriptas, apšviestas tik deglų šviesos, pamatėme tavo kūno kapavietę. Tai buvo pati paprasčiausia skylė sienoje, į kurią bus įdėtas tavo kūnas. Įdėjus tavo kūną atėjo senas tavo tėvų draugas. Jis buvo žiniuonis, kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet jis pažadėjo iškviesti tavąją sielą, jog tavo tėvai galėtų atsisveikinti amžiams.

Tyla buvo raminanti ir gąsdinanti, taip pat galima buvo išgirsti degančius deglus ir kiekvieną kvėpuojantį. Žiniuonis ilgai nedelsė ir pradėjo senovinį ritualą. Visi su smalsumu ir šiokia tokia baime akyse stebėjo jį ir laukė. Staiga išgirdome neaiškų šnabždesį, žiniuonis nutilęs minutėlei paklausė:
–         Ar tu mane myli? – neišgirdęs atsakymo paklausė dar kartą, – o juos?
Tylus balsas atsakė:
–         Taip.
–         Tai ji, – pasakė žiniuonis. Su šiais žodžiais atsirado dar vienas žmogaus šešėlis ant sienos. Visi pamėlynavę iš nuostabos ir baimės sužiuro vienas į kitą ir pradėjo kuždėtis, tik vienintelės mamos akys sužibėjo su pačia didžiausia viltimi. Ji ramiai ir su didžiausia pagarba priėjo prie tavo kūno, paėmė tave už rankos ir glostydama ją klausinėjo:
–         Kaip tau dukrele sekasi? Ar ten tau viskas gerai? Nebijok, mes tave labai mylim ir visada prisiminsim, tu tik nebijok, viskas bus gerai. Ar ten, kur tu esi, tau nebaisu? Tik nebijok, mes greitai pas tave ateisim…
Jos šešėlis nežymiai suvirpėjo, turbūt ji pajuto savo motinos meilę ir ilgesį.
Tėvas tylėdamas ir nejudėdamas iš vietos viską stebėjo. Po kelių akimirkų žiniuonis visų paprašė išeiti ir leisti tėvui asmeniškai pakalbėti ir atsisveikinti su dukra,  juk taip sunku atsisveikinti su vieninteliu savo vaiku.

Visiems išėjus, siela prabilo:
–         Tu nesi mano tėvas.
Po šių žodžių jis išgirdo kaip kriptos durys užsitrenkė. Siela pradėjo isteriškai juoktis, o tuščios kriptos sienos leido jos balsui skristi tolyn aidu. Nubėgęs prie durų, pradėjo kumščiais trankyti jas ir rėkti, kad jį išleistų. Niekas jo negirdėjo. Jis pradėjo ieškoti kito išėjimo, siela skriejo kartu su juo. Jis jautė, kad jo jėgos blėsta, o šaltis kausto kūną vis labiau. Jis bėgiojo nuo vieno kampo iki kito, kol rado siaurą koridoriuką. Pasiėmęs deglą į ranką pradėjo bėgti koridoriuku su viltimi rasti išėjimą. Jis pribėgo aklavietę. Jo deglas užgeso. Iš už nugaros sklindanti menka šviesa apšvietė jo kūną ir sudarė šešėlį ant sienos, į kurią jis dabar žiūrėjo. Šešėlis buvo tik vienas, tai buvo jo šešėlis. Jis nusisuko nuo sienos ir, keldamas akis, bandė apgalvoti savo tolimesnį žingsnį, bet  susitingo. Siela, virtusi į kažką nežmoniško su tviskančiomis juodomis akimis ir skardžiu juoku, vis artėjo prie jo. Pasidarė aklinai tamsu ir tylu. Jis girdėjo savo širdies plakimą. Jis negalėjo pajudėti, negalėjo rėkti. Jis išgirdo tylius žingsnius. Jis žinojo, kad ji jo nepaleis. Ji ir nepaleido.

Žiniuonis, užtrenkęs kriptos duris, pasakė:
–         Kraujas už kraują.
To vakaro niekas neatsiminė, tik mano rožės tapo raudonos. 

3

Jausmų teatras
Jaudulys

Sėdėjau aš ant šalto akmens netoli greitkelio, buvo naktis. Laukiau aušros, jog galėčiau grįžti namo. Buvo šalta, taip šalta… Žiūrėjau į retkarčiais pravažiuojančias mašinas, kaip jų šviesos dingsta medžių tankmėje. Jos visos lėkė dideliu greičiu savais reikalais į savus namus, bet viena iš jų sustojo. Sustojo tiesiai prieš mane. Ryškios mašinos lempos apšvietė mane, nors ir buvau toliau, bet aiškiai mačiausi sėdinti viena kažkur miške ir žiūrinti tiesiai į ją. Šviesos negeso. Aš nejudėjau. Mašinos durelės atsidarė ir iš lėto išlipo juodas siluetas. Aš pradėjau drebėti galbūt dėl šalčio, galbūt iš baimės. Juk s4dėjau viena vidury kažkokio nelemto lauko, kurį supa vien miškas, sėdėjau naktį visiškoje tamsoje ir tyloje, kol neišgirdau sausos šakelės trakštelėjimo. Oda pašiurpo. Raumenys, pasiruošę bėgti, įsitempė, bet aš nepajudėjau iš vietos. Bijojau atsukti nugarą savo šešėliui, kuris į mane spoksojo iš už akinančių mašinos lempų. Šakelė trakštelėjo vėl, ši kartą arčiau manęs. Sugniaužiau kumščius. Šešėlis užsidegė cigaretę ir pradėjo vaikštinėti su ta mažyte liepsnele rankoje. Vėl trakštelėjo, vis dar akino. Sėdėjau, sėdėjau ir laukiau. Šešėlis numetė liepsnelę ir įsėdo į mašiną. Mašina pajudėjo. Šviesa vis intensyvėjo, mašina važiavo manęs link. Sulaikiau kvėpavimą, ištiesiau nugarą, tvirtai kojomis įsirėmiau į žemę…ir pamačiau raudonus mašinos žibintus, supratau, kad ji apsisuko, netrukus ir nuvažiavo tolyn. Atsipalaidavau. Pakėliau akis į dangų, matėsi tiek žvaigždžių… Pajutau kažkokį sunkumą ant peties. Tai buvo žmogaus delnas. Sustingau. Pradėjau sukti galvą pažiūrėti savo lemčiai į akis ir…ir nusišypsojau. Dabar sėdėjome dviese.

                            ——————————————————————————–

Gražią bei saulėtą dieną važiavau nuošaliu keliuku pro miškelį. Vaizdas buvo nuostabus: pro medžių šakas ir lapus šviečianti saulė žaismingai kūrė įvairiausiais formas tiesiai ant kelio, o dešinėje –  jos apšviestas sraunios upės vanduo neprilygo jokiam nuostabiai ir įvairiausiai aprašytam gyvybės vandeniui. Ramiai sau važiavau namo, kai staiga iš miško iššoko jauna stirna. Bandydamas išvengti susidūrimo su ja, staigiai vairą pasukau dešinėn, deja, pasukau per staigiai ir visai to nenorėdamas su visa mašina įkritau į upę, kuri pasirodė esanti srauni ir gili. Stengiausi išlipti iš mašinos, bet dėl stipraus vandens slėgio nepajėgiau atidaryti mašinos durelių. Pro nesandarius langus, duris, dugną pradėjo veržtis vanduo. Mašina grimzdo vis giliau ir jau po kelių akimirkų buvo visa po vandeniu kartu su manimi joje.

4

Pradėjau panikuoti, iš visų jėgų stengiausi ištrūkti iš mašinos, bet kad ir ką bedaryčiau, niekas nepadėjo. Vandens man buvo jau iki kaklo, bet aš vis dar tikėjausi, kad man dar įmanoma išgyventi, ištrūkti iš šio metalinio karsto. Giliai įkvėpiau ir panėręs vėl pabandžiau atidaryti mašinos duris ar bent jau langą. Niekas nejudėjo iš vietos, tik mašina, srovės nešama nežinia kur. Mašinoje nebebuvo oro. Supratau, kad štai čia ir bus manoji pabaiga. Užsimerkiau, iškvėpiau paskutinį orą, likusį plaučiuose, ir laukiau. Laukiau, kol viskas baigsis. Pradėjau dusti ir įkvėpiau vandens. Jaučiau, kaip vanduo su nepakeliamu skausmu užlieja mano plaučius. Tai buvo didžiausiais skausmas, kurį man teko patirti per visą savo gyvenimą. Jis truko neilgai. Po kelių akimirkų praradau sąmonę ir tarytum užmigau. Kada akyse užtemo, kada nieko nebejutau, kada nieko nebegirdėjau, nieko nebejaučiau, tada aš numiriau. Staiga pajutau, jog skrendu, pajutau orą plaučiuose, pajutau, kad turiu jėgų atsimerkti. Atsimerkiau ir pamačiau save, savo metaliniame karste. Tokį keistai išbalusį, nebeveiksnų kūną, iš visų pusių apsuptą vandens. Keista, bet nebejutau jokio skausmo, jokių emocijų, nieko. Aš tik žiūrėjau į savo kūną… Vėl pajutau silpnumą visame kūne ir vėl akyse pasidarė aklinai tamsu. Pabudau.

Erika Saikovskytė III E

Chemikalkės (tęsinys)

Kitą rytą buvau prižadintas skardaus moters balso ir, tik atmerkęs akis iš nuostabos, gavau lengvą, bet gana skausmingą kroksą į krūtinę. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, bet paskui įsižiūrėjau į prieš save stovinčią ir vis dar piktai rėkiančią moteriškę ir tuoj pat supratau, kas čia dedasi.

–          Dink iš po mano prekystalio! – rėkė susiraukusi moteris, kratydama dar vieną kroksą savo rankoje ir man juo grasindama.

–          Ups, netyčia…, – pasakiau sarkastiškai, žiūrėdamas į ją niūriu ir apsimiegojusiu žvilgsniu. Neskubėdamas atsistojau, kol ji vis dar mane varė šalin ir nupėdinau toliau, stebėdamas, kaip ta moteris lydėjo mane vis dar piktu žvilgsniu.

Išėjęs iš turgaus, kuriame be moters buvo dar keli prekeiviai, pastebėjau, kad saulė buvo vos pakilusi. Dar visai nenorėjau grįžti namo, todėl pagalvojau, kad būtų neblogai nueiti pas savo draugą ir  pradžiuginti jį savo veidu iš pat ankstaus ryto.

Paskambinau į jo buto duris, bet nieko neįvyko. Jos atsidarė po dar kelių skambučių ir pamačiau prieš save stovintį užsimiegojusį vaikinuką, kurį pažinojau vos metus, bet mes puikiai sutarėme. Jis nužiūrėjo mane sutrikusiu žvilgsniu ir tarė:

–          Seni… septinta valanda ryto…  aš miegu…
–          Žinau, – pasakiau šyptelėdamas, – tai aš tada varau namo, jo?

Jis į mane žiūrėjo pavargusiu žvilgsniu ir pasikasė pakaušį. Po kelių sekundžių  atvėrė plačiau duris ir atsitraukė nuo jų.

–          Eik čia…,- tarė jis miegančiu balsu,- kol dar tavęs nepaėmė į bomžyną…

Aš smagiai įpėdinau į vidų, o jis uždarė duris ir nusliūkinęs iki mažos sofutės atsisėdo ir žiūrėjo į mane, šiek tiek prabudusiu žvilgsniu.

–          Tai kas šįkart tave atvedė pas mane?
–          Kroksas.
–          Tipo… batas?
–          Jo, – atsakiau atsisėdamas šalia jo.
–          Nu gerai… tai vėl tėvas išvarė? Už ką dabar?
–          Žinai, kaip visada. Aš gi savo brolį sugadinau. Padariau jį chuliganu, – bandžiau pamėgdžiot tėvo balsą.
–          Ai, nu jo, – jis nusižiovavo. – Nori valgyt?
–          Sidai… – pasakiau atlošdamas savo galvą ant sofos  atramos. – aš visada noriu valgyt…. net kai to nenoriu, aš noriu valgyt.

Tą dieną visą laiką prasibasčiau lauke su Sidu, namo grįžti nenorėjau, nors žinojau, kad jie bus tušti iki pat vakaro.  Dažniausiai susirasdavau nakvynei vietos pas draugus ar šiaip pas pažįstamus, o praleidęs naktį ten grįždavau namo vakarais. Tikriausiai aš atrodau kaip labai nelaimingas žmogus, kuris yra visiškai praradęs viltį gyventi ir galvoja, kad jo visas gyvenimas yra tik didėlis nusivylimas. Bet taip nėra. Nepasakyčiau, kad buvau laimingiausiais pasaulyje žmogus, bet nesiskundžiau savo gyvenimu, tik turėjau šokių tokių menkų problemų. O taip pat galiausiai susiradau gerų draugų, su kuriais puikiai sutariau, palikęs anuos atokiau nuo savęs. Tai yra, atgrasęs klasiokus nuo savęs… Tiesiog susidėjau su grupele man įdomesnių žmonių, kuriems patiko tai, kas patiko man. Su jais sutariau daug geriau nei su bendraklasiais, o ir problemų teko mažiau išgyventi. Kaip jau minėjau, susipažinau su Sidu, kuris buvo tik metais už mane vyresnis. Jam, kaip ir man, patiko tie patys dalykai, atradom daug panašumų, todėl net savaitei nepraėjus po mūsų pažinties mes jau elgėmės kaip vos ne geriausi draugai. Nežinau, ar dėl jo, ar dėl to, kad aš buvau keistas, bet užsinorėjau auskaro. Ir nepaprasto auskaro, bet tunelio ausyje.

–          Sidai, noriu tunelio, – pasakiau jam.
–          Tai pasidaryk. Kas tau trukdo? – jis man atsakė.
–          Gerai, bet man reikės vinies ir plaktuko. Būtų gerai dviejų vinių. – šyptelėjau.
–          Einam pas mane, garaže rasim.
–          Seni, aš rimtai.

Jis pažiūrėjo į mane tyliai galvodamas, tada šyptelėjo bandydamas suprasti, ką aš nusišneku.

–          Tu nori prasikalti skyles ausyse? Ar aš taip supratau? – jis smalsiai paklausė.
–          Taip, – atsakiau jam dar labiau šypsodamasis ir pats suprasdamas, kaip kvailai tai skamba.
–          Tu nesveikas… – Sidas nusijuokė.
–          Žinau.

Tą dieną prasikaliau ausis vinimis. Smigimo garsas nebuvo vienas iš maloniausių, bet kaip ir tikėjausi, pats procesas buvo labai skausmingas. Vos prasikalus vieną ausį, ši tuoj pat paraudonavo, o iš po vinies pradėjo mažyčiais upeliais bėgti kraujas, tačiau aš džiaugiausi savo pusės centimetro skylute. Kita ausis nukentėjo daug labiau. Išėmęs vinį pamačiau, kad mano kūrinys tapo ne apvalus, o labiau kampuotas. Ausis truputį paplyšo, todėl ja negalėjau pasidžiaugti ir turėjau palaukti, kol ji šiek tiek užgis, kad galėčiau įsidėti auskarą.

                      Vakare tėvai pamatė, ką aš su savim pasidariau, mama apsiverkė ir pradėjo savęs klausinėti, ką ji padarė blogai, kad aš su savim tai išdarinėju, o tėvas kaip visada mane aprėkė ir vėl išvijo iš namų. Bet tą dieną aš buvau ypač pozityviai nusiteikęs, todėl ėjau džiaugsmo keliu, nors ir žinojau, kaip siaubingai nuvyliau savo motiną. Jaučiau kaltės jausmą, bet negaliu visada prisiversti save daryti  tai, ko ji iš manęs tikisi, ir nedaryti to, ko ji nenori, kad aš daryčiausi. Nenoriu tėvams būti toks vaikas, kuris visada juos nuvilia, bet ir nenoriu būti toksai, kuris gyvena taip, kaip nori jo tėvai. Nors, tiesą sakant, aš esu visiška priešingybė jų įsitikinimams. Iš manęs jie tikisi pavyzdingo vyresniojo brolio, nekalto miesto berniuko, negeriančio, nerūkančio Dievo pasekėjo. Deja, jie gavo kažkokį auskaruotą chuliganą, kartais įsiveliantį į muštynes ir dar žmonių vadinamą satanistu. Nesu satanistas, neaukoju negyvų žiurkių ir miesto kačių miškų pakampiais vidury nakties, nežudau žmonių , nesilankstau priešais nuotraukas su pentagramom. Kartą buvo toks nuotykis, kai su tėvu turėjau eiti į bažnyčią vieną ankstų sekmadienio rytą. Prasėdėjau ten valandą, tyliai išklausiau visų maldų ir kalbų. Vėliau kunigas ėjo per visas eiles ir rinko pinigus. Priėjęs prie manęs ir atkišęs pinigais žvangančią pintinę laukė, kol aš taip pat kažką įmesiu. Aš pakračiau galvą. Žinojau, kad kunigai patys viską sau susirenka, todėl nenorėjau jam duoti pinigų. Tas lėtai prie manęs pasilenkė ir sušnibždėjo man į ausį:

–          Dievas tavęs nekenčia.

Ir jis nuėjo toliau. Kai visi iš bažnyčios pradėjo skirstytis, pamačiau tą patį kunigą įlipant į prabangų automobilį ir nuvažiojant. Man pasidarė pikta, todėl, žinodamas kunigo vardą, aš susiradau jo adresą, vidurnaktį įsliūkinau į jo kiemą, kur stovėjo jo blizgantis juodas automobilis ir pradėjau ant jo purkšti raudonų dažų. Ant šoninių mašinos stiklų prirašinėjau šešetų ir lotyniškų demonų vardų, kuriuos radau internete kaip tik šiai progai, o ant priekinio stiklo užpurškiau pentagramą.  Viskas atrodė lyg krauju apipilta. Gal šiek tiek persistengiau, bet greitai, nieko negalvojęs, pasišalinau iš nusikaltimo vietos. Taip, kartais mėgstu pajuokauti apie satanizmą. Kartais žiauriau, kartais lengviau, bet aš tik paprastas žmogus, mėgstantis sunkesnio žanro muziką. Retkarčiais su Sidu, eidami gatvėse, užsileidžiam muzikos ir praeiviai mus stebi kaip kokius žvėris. Žiūri į mus  savo teisiančiais žvilgsniais, o aš juos stebiu atgal. Specialiai nustatau kraupesnį žvilgsnį ir matau, kaip praeivių akys, išsigandusios mano mirtino žvilgsnio mirtinoje muzikoje, sukasi nuo manęs ir bando daugiau į mane nevėpsoti atrodydamos beviltiškai. Iš tiesų tai daryti yra labai linksma, todėl tik apsidžiaugiu pamatęs kažkieno akis, žiūrinčias į mane. Šitai net padėjo susirasti daugiau pažinčių miesto centre ir taip aš patekau į neformalų gretas.

Laukite tęsinio

Rūta Liutkutė III E

Kas aš?

Ir taip nemėgstu lįst sau į akis. Nežinau, kas aš. O dabar jau pasidarė taip keista, net užsimaniau išsiaiškint, kas tai. Nelabai galiu paaiškinti, kas vyksta. Kosulys plėšo mano širdį į šipulius, o aš toliau bandau sugauti tuos drugelius, pasimetusius skrandyje. Faktas: sergu. Geriu vaistus. Akys baigia išpūt nuo kompiuterio, televizoriaus ir telefono ekrano šviesos. O aš? O aš toliau bandau ieškoti tų drugelių. Taip, jaučiu kažką. Nežinau, nei kam, nei kodėl. O galbūt tik sau nepripažįstu. Bet jaučiu. Staiga noriu keistis. Keisti aplinką. Keisti save. Būti savimi. Noriu pasveikti, noriu išmokti, noriu kurti, parašyti knygą, tapyti, parodyti savo tekstus tau, noriu mylėti. Tas keistas jausmas manęs nepalieka. Lyg kažkur mano plaučiuose peštųsi varnos dėl paskutinio folijos gabaliuko. Negaliu suprasti, kas tai? Ar tai šalutinis vaistų poveikis?

Oras moteriškas

Niūri ir pavargusi gatvė. Duobės lyg strazdanos šildosi saulėje ir plečiasi. Turbūt jau rytas. Šešta valanda. Lyja. Po šešių penkiolika – saulėta. Oras – moteriškas. O štai ir griaustinis. Įsižiebia. Įsižiebia taip, kaip tada įsižiebė tavo akys. Kūno kalba, mimikos ir nė nesuvirpėjęs balsas gudriai bandė tai nuslėpti. Bet akys degė. Degė ir begėdiškai vertė kortas. Kortas, kurios vis dar neatverstos. Pamačius pusę jos, nusukau žvilgsnį. Negaliu patikėti. Akys, į kurias paslapčia žiūrėjau, šį kartą mane stebėjo labai pažįstamu žvilgsniu. Žvilgsniu, kuriuo aš stebiu tave. Tau baisu atversti kortas, o man baisu jas pamatyti. Pasidabinusi šalta pasitikėjimo savimi kauke, virpančiom rankom ir širdim žvelgiu į tas akis. Matau tai, ką jau seniai pažįstu. Matau ir negaliu patikėti. Tu žaidi keisčiausia taktika. Mano taktika. To neįmanoma nepastebėti. Jaučiu tai, gal trumpam, galbūt laikinai, kas sieja tik mus. O galbūt tik mane? Gal tai tik ta –„durnių motina“? Ta, kuri miršta paskutinė. Ta, kurią matau tavo akyse.

Strėlės

Bendravimas kaip žaidimas tartais. Tik taikiniai kiek kitokie. Aš tavo – tu mano. Abiem skauda, bet abu džiaugiamės, kad pataikom. Sukaupusi visą drąsą, nusitaikiusi ir apgalvojusi galimas pasekmes, paleidžiu. Lengva ranka atiduodu viską likimui. O kas dabar? Aš ir vėl nepataikiau? Mano smūgį ignoruoji paprastai. Lyg jo nė nebūtų, lyg jis būtų paleistas netyčia, lyg tai būčiau ne aš. O aš? Aš ir vėl laukiu. Laukiu sugrįžtančio smūgio atgal. Noriu būti pats geriausias taikinys. O tu net nesitaikai. Negalvoji. Tavo strėlės skrieja taip, lyg taikinio tu nematytum. Tu pataikai. Pataikai taikliai. O aš, pats geriausias taikinys, vėl apsimetu, kad nejaučiu. Abu lakstom kaip tos strėlės, toldami vienas nuo kito, net nepriartėję. Gal žaidžiam iš naujo? Pabandom dar kartą? O gal keičiam žaidimą? Tik strėlytes pasiliekam…

Viena apie ratus, kita apie batus

Du visiškai vienodi sutvėrimai. Vienodos mintys. Tuo pat metu ištarti žodžiai. Vienodi požiūriai, skoniai, pasirinkimai. Pasaulėjauta, pasaulėžiūra – ta pati. Draugės ir jų likimai.

Ratai juda, sukasi. Kartais net su pagaliais juose, bet juda. Pradurta padanga. Pakeista, pripusta, rieda toliau. Kelias duobėtas. O, žiūrėk, nuokalnė. Rieda ratai.

Vitrina. Nuostabūs batai. Pilna kitų, bet norisi tik šių. Visus gali pasimatuoti. O juos – tik trumpam. Kojos nutrintos buvusių kitų. Baisu, kad ir šie skaudins. Bet bandyti verta. Kiekvieną dieną vitrina vis labiau vilioja. O pro ją praeiti privalu. Juk tokie batai. Nežinia, jie spaus ar tiks, bet viltį palieka jų grožis. Gal prasitampys? Po to bus patogu? Vieną kartą lyg ir tinka, kitą – vėl nuspaudžia.  Bet šie tokie brangūs, lyg jie patys nenorėtų manęs.

Draugės. Viena apie batus, kita apie ratus.

Juokas pro ašaras

Stotelės švieslentė taip šildo,
Labiau nei  šildai tu mane.
Ir drebančiom akim iš šalčio,
Svajočiau būt autobuse.

Ir mano šilumos šaltinis,
Šilčiausias iš visų ledų,
Gyvena sau toliau užtinęs.
Gal jis iš viso be akių.

Nematoma jaučiuos kaip ropė,
Saldžiausia iš visų rūgščių.
Draugai mane vadina lope,
O gal aš nieko nejaučiu?

Tokia kvaila, kvailė kvailiausia.
Bandau suprasti aš save,
O gal tiesiog kažko baidausi,
Ne taip ir lengva būt mase.

Atsibodo

Kai degantys rudenio medžiai tampa per daug nuobodūs,
Kai įkaitę saulėlydžiai nebestebina,
Kai artimiausi žmonės baigia įkyrėti,
Atrakinki savo vidinį pasaulį ir išmeski tą raktą galiausiai
O po juodu sapnu visa balta, tai yra viskas, kas gelbėja mane.

 

Kotryna Padvaiskaitė III G

Visą gyvenimą buvau linkusi konkuruoti, jau nuo vaikystės su sese konkuravome dėl tėvų dėmesio, vėliau – darželis, mokykla ir galiausiai gimnazija. Visą laiką savyje jaučiau konkurenciją, kuri, laikui bėgant, mažiau ar daugiau ryškėjo, bet niekur nesiruošė išeiti, tik buvo mano didelių pastangų paslėpta, bet vis tiek jaučiau jos stiprią ranką ant dešiniojo peties. Žinoma, konkuravau net su geriausiais draugais, su vaikinais, kartais tai būdavo lyg žaidimas, kartais tiesiog juokais. Ir atrodė, kad viskas yra gerai, kol nepradėjau konkuruoti pati su savimi. Konkurencija mane pražudė ir dabar tai skamba lyg mafijos šeimų kovos, lyg Montekių ir Kapulečių šeimų nesutarimai , bet, regis, jie vyko tik manyje. Turbūt tie, kurie kelia sau aukštus tikslus, žino, kaip sunku juos puoselėti. Bet man sunku nebuvo, pasiekdavau viską, ko norėjau, ir net stiebtis nereikėjo. Bet tada, kai pradėjau konkuruoti su savimi, kai bėgau koja kojon paskui save, kai norėjau viską pabaigti, temačiau tik vieną išeitį. Tai ir padariau. Dar dabar pamenu mamos apkabinimą, jaučiu mamos ašaras, krentančias ant mano skruostų, ir jos žodžius – „aš suprantu“, ir tie jos kuždesiai mano galvoje skambės dar 20 metų. Tik tada, kai viską prarandi, supranti, ko netekai. Žinoma, suprantu, kad tikrai praradau ne viską, galiu nesivarginti dėl simpatijų, dėl priešpriešų, dėl kaltės jausmo, bet jeigu atsukčiau laiką atgal, jeigu tik galėčiau, nebūčiau to dariusi, nes dabar viso to pasiilgstu.
Vienas iš skaudžiausių vaizdų yra matyti draugus, bebaigiančius mokyklą, matyti, kokie jie laimingi, matyti, kaip jie pagerbia mane vos minute tylos! Matyti, kaip verkia mano draugai, man yra per maža, aš noriu būti kartu su jais , noriu kartu su jais baigti mokyklą, noriu susipažinti su jų vyrais ir žmonomis, noriu ant rankų palaikyti jų pirmagimius. Noriu rytais su jais gerti kavą, o vakarais palydėti saulę. Ir, o, Dieve, kaip pasiilgau mažų malonumų, pasiilgau cigaretės dūmų, grimztančių mano organizme, lėtai užpildančių kiekvieną paliktą skylutę. Pasiilgau karšto kūno, besiglaudžiančio prie manojo, pasiilgau sunkumo ir skausmo jausmo, pasiilgau ašarų, kai jos rieda sausais duobutėmis išvagotais skruostais. Pasiilgau mažiausių sutvėrimų, kiekvienos dulkelės, tavęs ir galų galiausiai savęs.
Dabar galiu tik stebėti, kaip mano artimiausi žmonės patiria šiuos malonumus, ir tai man padeda suvokti, kad jie tai padarė, jie nugalėjo.

Rosita Sadauskaitė III G

 Medžio lapas ir tu

Medžio lapui nerūpi, ar jis nukris šiandien, ar rytoj, jis nežino, kur ryt atsiras.  Jis nejaučia skausmo, nesišypso, neverkia, nors paliks viską, kas artima. Nesibaido šalčio ar atšiauraus vėjo, kad ir koks sustiręs atrodo. Jam neįdomu, kokios jis spalvos, ar žalias, ar raudonas, ir nieks nenori gilintis, koks jis buvo anksčiau, kur užaugo ir ar sugebėjo pasiekti viršūnę. Jis gyvuoja dabar ir čia, tačiau jis ne vienintelis toks, jis tik sudaro daugumą. Štai toks ir dažnas žmogus,  dabartistas, net nepamąsto, kas gi jo laukia ateityje, viso labo nežino, ar liks gyvas. Jis toks pat abejingas tiek aplinkai, tiek sau, jo veide niekada nepamatysi skirtingų veido išraiškų. Aš pagalvočiau, kad tai tik kaukė, negi žmogus gali būti toks abejingas? Rodos, laikas išnešiojo laukais paskutines žmogiškų jausmų užuomazgas be galimybės jas susigrąžinti ir užauginti kaip rūtą vazone ar pomidorus šiltnamyje. Galvoje nerimsta tik viena mintis: “ Tu ne gyveni, tu tik egzistuoji”. O jei ir norėtum pamatyti nors trumpą šyptelėjimą, tau nepavyktų, nes veidas be gyvybės ženklų, akys stiklinės, jos bus uždengtos storu vilnoniu šaliku ir lyg praraja skirs tavo žvilgsnį ir nuslėptą nuoskaudą. Žmogui neberūpi kitų nuomonė, neberūpi nė jis pats, viskas, atrodo, veltui taip pat, kaip pasikloti lovą, nors vakare vis tiek eisi miegoti, plauti lėkštę, nors vėliau vėl iš jos valgysi. Pasaulis atrodo tuščias taip, kaip dar neapsatytas baldais kambarys. Tiesa, savo aplinką kuriame patys, gyvename taip, kaip norime, o gal turime gyventi, bet pagalvok apie tuos, kurie neturi šanso gyventi taip, kaip nori, išvaromi iš namų, nors norėtų pasilikti, kaip ir klevo lapas, kuris norėtų pasilikti, rudenį privalo nukristi, taip ir žmogus privalo išeiti, palikti savo praeitį ir viską kurti iš naujo. Kurti ne tik savo aplinką, bet ir save, užglaistyti visas sielos skyles, sudužusią širdį priversti vėl plakti, šyptelti savo atvaizdui. Vėliau gali po truputį pereiti prie kitų žmonių ir padėti ištaisyti klaidas, pasidalinti savo nuotaika, rūpintis ir nepalikti. Bet, deja… Tu nė nenori judėti toliau, tu nenori kažko naujo , tu bijai ir nė nejauti, kaip juodoji skylė traukia tave vis arčiau ir arčiau. Taip niekas niekada nežinos, kaip tau sekėsi anksčiau, ar rytais išvesdavai šunį, ar pasisveikindavai su praeiviais, ar kam nors pakėlei algą. Niekas nežinos tavęs, o tu nepažinsi savęs, nes tau tiesiog neįdomu, kas būtų, jeigu…? Tu vėl lieki dauguma, niekuo neišsiskiriantis taškas pasaulio platybėse, pilka masė, suvaržytas savo principų žmogus. Ar jautiesi panašus į medžio lapą rudenį? Jei taip, tai tavo dienos suskaičiuotos ir tik baltos šviesos žybsnis pasiims tavo tuščią sielą ir paliks kūną krūvose kitų. O jei ne, tada privalai žengti žingsnį ir sužinoti, kas bus rytoj.

Erika Saikovskytė III E

Istorija be pavadinimo

Einu šlapių rudens lapų taku tempdamas „Norfos“ maišą, pilną skardinių ir kitų netyčia aptiktų arba iš šiukšliadėžių ištrauktų butelių. Žinau, kaip atrodau iš šono kitiems žmonėms, bet tas nelabai rūpi. Jau gerokai po vidurnakčio, žmonių aplinkui nėra, nebent atsitiktiniai girtuokliai, praeinantys ir prašantys išgert, bet svarbiausia tai, kad aš nesu kažkoks eilinis bomžas. Aš puikiai suprantu, ką aš darau, bet ką dar veikti, kai esi eilinį kartą išvarytas iš namų savo girto tėvo, o su pinigais amžinos problemos, todėl depozitas yra vienintelis dalykas, kuris užmokės už mano vakarienę. Net nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėt. Paprastai tokiu laiku guliu šiltoj lovoj ar šiaip kažką veikinėju prie kompiuterio, jei mums neatjungia elektros. Vakarienei graužiu pigų batoną su agurkais. Atsiprašau, turėjau omeny –  agurku. Daugiau nei vienas agurkas per vakarą man būtų šventė. Kai būnu išvarytas iš namų, visada einu, taip sakant, bomžaut. Už depozito pinigus nusiperku vieną gerą sumuštinį, bet ir tai taip būna, kai man labai pasiseka. Dažniausiai suma siekia vos 1 eurą, bet bandelei su cinamonu užtenka. Suprantu, kad mano maitinimasis nėra labai sveikas ir tokių atliekų man tikrai neužtenka atsikratyti alkio, bet aš jau pripratęs. Nuo pat gimimo mano šeima nebuvo labai turtinga. Nesakau, kad mums viskam trūkdavo pinigų, bet eidama į parduotuvė mano mama visada nešdavosi kartu skaičiuotuvą tam, kad apskaičiuotų, ar sumokėjus už maistą mums dar užteks pinigų sumokėti visus mokesčius už ir taip ankštą butuką. Patikėkit, jis tikrai nebuvo didelis.  Tik įėjus į butą buvo galima pastebėti mūsų mažytę virtuvytę, kurioje amžinai tuščias šaldytuvas užėmė pusė kambario, o dar nepamirškite visų spintelių, indaujų ir stalo su kėdėmis. Dar esant mažam man buvo vieni niekai pralįsti pro stalą ar peršokti per atstumtą taburetę, kad pasiekčiau kitą kambario pusę ir nubėgčiau iki savo ankšto kambarėlio, kuriame būdavo tik lova ir stalas, pristumtas prie lango, ir sena spinta, stovinti prie pat durų. Net nepastebėdavau, koks mažas būdavo mūsų butas, bet toje pačioje vietoje gyvenu jau 19 metų ir laikui bėgant visa mūsų gyvenamoji vieta keitėsi man prieš akis kaip ir pati mano šeimą, o tuo labiau mano gyvenimas.

Tikriausiai galvojat, ką aš čia toks idiotas prisidribau, kad mane turėjo išvaryt iš to urvo ir dabar slampinėju paryčiais, apsisiautęs šaliką aplink kaklą, lyjant lietui ant mano vargano sumuštinio, parsitempto iš „Lidl“ parduotuvės. Gal aiškint pradėsiu nuo pat pradžių, kai dar tik pradėjau lankyti pradinę mokyklą, kad nesusipainiotumėte.

Nuo pat mažų dienų vaikams būdavau pajuokos objektu. Dažnai išgirsdavau bendraamžius tyliai besišnabždančius ir teisiančius mano išvaizdą, nes dažniausiai į mokyklą atpėdindavau suplyšusiais batais, kurių mama negalėdavo susiūti, nes ji sėdėdavo darbe, o tėvas sakydavo: „Pats susitvarkyk savo reikalus“, mat jis negali, nes turi prižiūrėti mano trejų metų jaunesnįjį brolį. Kažkada  pabandžiau taip ir padaryti, bet, būdamas septynerių metų vaikas ir nieko neišmanydamas apie siuvimą, tik susibadydavau pirštus adatomis, bandydamas pradurti gumą, mat norėdavau medžiagą prisiūti prie bato pado. Nepaisant mano suplyšusių batų aš visą pirmą klasę pralankau nešiodamasis visus savo vadovėlius ir pratybas paprastame baltame plastikiniame maiše. Taip… aš buvau tas „keistasis klasės vaikas“. Visa mokykla žinojo apie mane ir mano „kuprinę“, nes, žinoma, būtent dėl jos aš labai išsiskyriau iš kitų, o kai paklausdavau tėvų, kodėl negaliu gauti normalios kuprinės, jie tiesiog numodavo ranka ir sakydavo, kad tai nebūtina. Visi iš manęs tyčiodavosi, bet aš to per daug neimdavau į galvą. Mokėdavau atsikirst, nors žodžiai ne visada padėdavo, todėl imdavau naudotis kumščiais. Dar iki šiol atsimenu, kaip pirmoje klasėje turėdavau su savim 50 centų bandelei. Tokie pinigai man būdavo kaip turtai, todėl saugodavau, kad jų niekas nenuvogtų.  Tačiau būdavo atvejų, kai koks nors ketvirtokas atimdavo mano monetas, o tada aš pradėdavau šaukt ant jo per visą mokyklos koridorių: „Atiduok mano 50 centų! Aš bandelę pirksiu!“ ir tada puldavau jį daužyti. Muštynės man dažniausiai baigdavosi mėlyne po akim ir dideliu alkio pojūčiu pilve. Kai tėvai paklausdavo, kas man nutiko, sakydavau, kad tiesiog kažkur susitrenkiau ar parkritau, nes pats žinodavau, kad jie nebus labai nudžiuginti, jei sužinos, kur dingsta jų pinigai.

Pradinėj ir progimnazijoj neturėdavau daug draugų iš klasės. Galima sakyt, iš viso neturėjau nei vieno, tik būdavo atvejų, kai kas nors iš mano klasiokų manęs ko nors paklausdavo arba paprašydavo nusirašyti namų darbus, kuriuos ir taip sunkiai prisiversdavau daryti. Nuo pat mažų dienų nemėgau būti varžomas. Tai yra nemėgau anksti keltis, mokytis dalykų, kurie man atrodė nuobodūs, o dar tos knygos, kurias būdavo privaloma perskaityti. Visi tie hamletai, romeo ir džiuljetos ir daug kitų kūrinių…  Nenuostabu, kodėl dauguma vaikų šiais laikais nemėgsta skaityti knygų. Kai pasaulyje yra tiek daug įdomių fantastinių, detektyvinių ir daugybės kitų žanrų knygų, kurias vaikai tikrai mielai skaitytų, mokykla maitina juos knygomis, kurias dauguma laikytų nuobodžiomis . Tikriausiai skambu kaip nepatenkintas paauglys, bet tai tik mano nuomonė, nors, kas gali žinoti, gal kažkada ji pasikeis ir į mokykloj dalinamas knygas pradėsiu žiūrėti visiškai kitaip. Bet, kaip ir minėjau, man nepatiko būti varžomam. Aš mieliau būčiau sėdėjęs kokiam nors kamputyje ir piešęs arba važinėjęsis riedlente nei ėjęs į mokyklą. Suprantu, kad mokslas nėra blogai. Mėgstu mokytis ir išbandyti kažką naujo, tik nemanau, kad viskas, ko yra mokoma mokykloje, yra svarbu arba bus reikalinga ateityje. Aš visada maniau, kad anglų kalba yra reikalinga, nes šiais laikais, kur tik nenukeliausi, dauguma mokės anglų kalbą, o ir darbą yra lengviau susirasti, kai moki daug kalbų. Žinoma, ir gimtoji kalba yra svarbi, todėl ir stengdavausi kuo dažniau ateiti į šias pamokas. Nenoriu sakyt, kad matematika, biologija ar kiti dalykai yra nesvarbūs ir visiškai nereikalingi, bet, jei tu neketini sieti šių mokslų su savo ateitimi, aš tikrai nemanau, kad turi švaistyti savo laiką tokiems dalykams, o verčiau mokytis kažko, kas tikrai išeis tau į naudą ateityje. Taip man buvo, kai atėjau į naują mokyklą, pradėjau savo, taip sakant, naują gyvenimą – pasiekiau 9 klasę. Ėjau į mokyklą, kuri buvo nuošaliau nuo mano namų, reikėdavo gerą pusvalandį važiuoti autobusu, kol galiausiai ją pasiekdavau. Mano klasė buvo pilna naujų veidų, nepažinojau nei vieno ten esančio žmogaus, todėl tai man reiškė naują galimybę susirasti draugų, ir kaip būtų keista, bet vos po savaitės aš jau buvau draugų rate. Man, kaip žmogui, kuris dažniausiai būdavo laikomas „tuo keistuoju klasioku“, buvo visiška palaima matyti bendraamžius, besijuokiančius ne iš manęs, o su manimi. Kartais, grįždamas namo aš pats nusistebėdavau pagalvojęs apie tai, kad esu visai linksmas, nuotaiką pakeliantis žmogus. Rimtai, aš tiek daug sužinodavau apie save ir apie savo paslėptus talentus, kad negalėdavau nesidžiaugti savimi. Aš supratau, kad aš nesu kažkoks nuoboda. Laikui bėgant įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, tapau drąsesnis ir pradėjau reikštis dažniau, nors tai ne visada išeidavo man į naudą, ypač jei pradėdavau ginčytis su mokytojais, bet taip nutikdavo retai. Galiausiai susiradau merginą iš kitos klasės. Iš pradžių ji buvo labai tylus žmogus ir su ja būdavo sunku bendrauti, bet tai labai priminė buvusį mane, todėl norėjau ją palaikyti, prajuokinti. Po kelių savaičių mes jau susitikinėjom ir būnant tik penkiolikos, tai buvo džiaugsmų džiaugsmas. Nors dabar, prisiminus mūsų santykius, jie nebuvo labai šilti… Nežinau, kaip to anksčiau nepastebėdavau. Apsikabinimai trūkdavo mažiau nei vieną sekundę, bučinių nebūdavo, o ir šiaip mes retai kada būdavom vieni, nes visada paskui mus tįsdavosi mano draugai, bet jai patiko būti mūsų kompanijoj, todėl nieko dėl to nesakydavau. Kiek vėliau visi mano draugai ir taip pat to meto mergina įniko į alkoholį, cigaretes arba žolę.  Nuo pat pradžių man visa tai nepatiko, bet aš tiesiog dariau tai, ką darė visi kiti.

Laukite tęsinio

 

Deividas Dambrauskas III F

Tauta, kreipiuosi aš į jus.
Kudie gi mes turime apieravotis?
Nesijausti liuosi savo tėvynėje.
Kudie gi mes esame klaidinami,
Nors ir teisiai elgdamiesi?
Todrin kožnam iš jūsų pagalbos ranką tiesiu.
Netikėkite tuo, ką jums bando įsprausti valdžia,
Bo valdžia mus už kablio laiko.
Mes jiems nerūpime.
Jiems tik svarbu iš mūsų pažytko išspausti.
Kuo jie mus laiko, bukapročiais?
Mes irgi sugebame godoti,
Nesame kažkokie tai pastūmdėliai, klaidūnai.
Taigi, kožno pagalbos prašau.
Padėkit man prieštarauti valdžiai,
Bo tai mūsų urėdas,
Kovoti su tuo, kas mums liuosos neduoda.
Broliai, seserys padėkit man ir aš padėsiu jums.
Dėl dūšios ramybės, mūsų pačių labo
Ir šviesesnio svieto.

Matas Sigliukas  III F

Gerbiami piliečiai Lietuvos,
Kodėl tausojat vyresniesiems pagarbos?
Juk patys norit būti gerbiami,
O štai, kai reikia gerbti ir kitus,
Numojate ranka ir grįžtate ramiausiai į namus.
Jaunimui mūs šalies brangios
Į mokslą nusispjauti nuolatos –
Galvoje tik vakarėliai, pramogos, žaidimai.
Kur dingo paprasčiausias supratimas?
Kiekvienas tarp draugų dabar jau nori būti „kietas“.
Kodėl išblėso mūs jaunimo susidomėjimas menu?
Nebevertinam karių, kur krito už tėvynę, palikimo,
Tik retas jau pilietiškumo, patriotizmo jausmą subrandino.
Į didį Seimą Lietuvos Respublikos brangios
Tą pačią kvailių gvardiją mes išrenkame nuolatos.
Atsakomybės stinga gyventojams  šalies manos
Puikus to pavyzdys bus – namų darbas mano šis.
Štai likus pusvalandžiui iki lietuvių pamokos,
Prisiverčiau aš jį atlikti iš bėdos.
Galėjau, aišku, teisintis: aš laiko neturėjau, skaudėjo man galva,
Bet iš tikrųjų juk tingėjau, o tai tik dar viena visuomenės yda.

Emilija Brasiūnaitė III F

Laužas

Gęstanti saulė rymo
Padangės rūme.
Vėlei degančio laužo
Neužgesina laime.

Žiežirba, antra
Ir visi skęsta pasaulio liūne.
Ir šūvis, ir žodis ties riba.
Tuščiais pažadais veja sapne.

Šukės ir duženos sudėliotos,
Kruopščiai guli pasaulio dugne.
Viltis ir mintys pažabotos,
Viską tu rasi šiam Žemės lauže.

Vidurnaktis

Ant telegrafo stulpų išdėliotos,
Viltys, sapnai, tuščiai sugalvoti.
Ir kur tik pažvelgsi – niūri nykuma
Neleis tau išbristi aukštai iškelta galva.

Įsikibk į svajonę ir tvirtai laikykis,
Nes greitai suprasi – neegzistuoja telegrafo stulpai.
Apsivers tuoj pasaulis aukštyn kojom –
Ir sklandys danguj tik bereikšmiai margi aitvarai,
O ne svajones išlaikantys telegrafo stulpai.

Neužbaigtas Vidurvasario sapnas

Pavasario pranašų giesmė,
Išgalvotų natų kupina.
Aušroj suspindusi gėlė,
Saulės spinduliais apkaišyta.

Taku lapė pralėkusi,
Jos kailis pilnas žiežirbų.
Šimtai pasaulio medžio vieversių,
Po purvais ir lapais paslėptų.

Sustūgo vilkas
Ir, rodos, darosi sunku kvėpuot.
Vidurvasario neužbaigtasis sapnas,
Neleidžia šiaip sau girioj stoviniuot.

Žmogus bejėgis čia,
Augalų ir žvėrių karalijoje.
Ir vos tik įžengs  nakčia-
Nespėjęs apsidairyti, bus medžių apsuptyje.

Kiekvienas kupstas bus jam pavojingas,
Akių jau tūkstančiai – žvilgsniu jo nepaleis.
Vidurnakčio juodumo uogos bus jam nuodas.
Žolių, žolynų tankumynai jau niekada jo neišleis.

Įlėkęs į upę sraunią, taps skenduoliu.
Užkliuvęs už šaknų medžio begalinio į pražūtį nupuls.
Tarp medžių sidabrinių pasiklydęs, ties viduriu,
Į užslėptą tunelį, žolėm apaugusį, įpuls.

Ir atsibus tenai, kur dar tamsiau negu lauke.
Aplink tik gėlės ir šakos ąžuolų didžiulių.
Pasveikins jį pagoniška, slapta miškų dvasia,
Bet nebebus jau kas pasveikins jąją.

Rosita Sadauskaitė III G

19.24.Greitu žingsniu einu Gedimino prospektu su mintimi, kaip noriu kokios nors kavos. Prasilenkiu su daug pastatų, žmonių, kurie nusprendė rugsėjo 9 dienos penktadienio vakarą praleisti sėdėdami  ant suolelio, važinėdami  longboardu ar tiesiog ramiai besišnekučiuodami  su draugais, bet man tai nerūpi, aš tik noriu kavos. Na, dar ramios vietos, kur galėčiau prisėsti, nesivaržydama  paskaityti. Praeinu Coffee Inn  net nestabtelėdama, nežinau kodėl, bet šiandien tiesiog noriu į Vero Cafe. Nedrąsiai priėjau prie baristos, negalėjau apsispręsti,  kokios kavos noriu, tad tiesiog paprašiau pasiūlyti ir su pirmu pasiūlymu, žinoma, sutikau. Tai buvo lattė su bananų ir kokosų sirupu. Su paruošta kava užlipau laiptukais iki mini poilsio zonos, jei taip galima pavadinti. Pastebėjau, kad keletas žmonių, jau sėdinčių ten, sužiuro į mane bent sekundėlę ir vėliau toliau tęsė savo pasakojimus, o aš tiesiog nusimečiau savo kuprinę ant vienintelio laisvo foteliuko, raudoną pagalvėlę pasidėjau sau už nugaros ir patogiai įsitaisiau, išjungiau muziką ir baltas ausines bei telefoną padėjau į šalį. Išsiėmiau knygą baltu viršeliu su pavadinimu ,,Vienintelė‘‘ ir atsiverčiau  skirtuku pažymėtą puslapį. Stengiausi įsigilinti į tekstą , baltos ir juodos spalvos derinį puslapiuose. Beskaitant mane užplūsta įvairūs jausmai, nerimas, laimė, nusivylimas, džiaugsmas – viską, ką praranda knygų nemėgstantys ir neskaitantys žmonės, filmai mums  visada sukuria  rėmus, kaip kokiam paveiksle nepalikdami vietos vaizduotei, tiesiog žiūrime ir tiek. Knyga visiškai kitoks dalykas, skaitai ir skaitai, o mintyse kyla vaizdai, susikuri filmą pats sau ir, bent jau man, tai daug įdomesnis filmas. Patikėkit, aš žinau. Laikas bėga tiesiog nepastebimai, bet, jei noriu autobusu parvykti namo, tenka stebėti kiek valandų, retkarčiais gurkšteliu kavos, žvelgiu į žmones aplinkui, paklausau muzikos, skambančios kavinėje, tada nuleidžiu galvą, o gal tiesiog nukreipiu žvilgsnį į knygą ir toliau verčiu puslapius. 20.10 pakilau ir susipakavusi išėjau iš kavinės, o tada mane užplūdo įvairiausios mintys ir jausmai, dėl kurių ir nusprendžiau aprašyti šį savo vakarą. Atrodo, tiek daug kartų ėjau ta pačia Gedimino prospekto gatve ir neatkreipiau dėmesio į aplinką. Iš tiesų  tik būdamas vienas žmogus pagaliau ima pastebėti kitus, ne tik save. Manau, jog pastebi, kokie dabar egocentriški žmonės supa mus ir kartais… O tu? Kas pusę minutės mąstau, ar čia plaukai gerai atrodo, nuo megztuko nusiimu plauką, žvelgiu į savo atvaizdą mobiliojo telefono ekrane, ir išvis  kartais bent jau aš tiesiog žiūriu į  telefono ekraną laukdama nors kokios žinutės, o gal vien dėl to, kad nenoriu pastebėti, kur esu, vengiu akių kontakto su kitais žmonėmis. Jaučiuosi taip, lyg galėčiau pasislėpti nuo viso to. Bet šiandien ne ta diena, todėl tiesiog įsidėjau jį į kišenę, pasileidau muzikos ir lėtai žingsniavau gatve.  Pirmiausia atkreipiau dėmesį  į pastatus, kiekvienas turi savitą stilių, begalę langų, puošnių ir nepuošnių detalių, tai ir galvoju, koks jausmas būtų gyventi centre, ar didžiuočiausi tuo? Ar džiaugčiausi pažvelgusi pro langą į pilną žmonių gatvę, ar galėčiau ramiai miegoti girdėdama pravažiuojančių automobilių burzgimą? Tuomet žvelgiu į dangų, kamuoliniai debesys… Man įdomu, ar tu žinai, kuo skiriasi kamuoliniai debesys nuo plunksninių? Ar pastebi, koks gražus dangus temstant? Net pati to nejausdama nusišypsau, nes – kodėl ne? Niekados nebijojau kvailai atrodyti žmonių minioje, juk niekas čia manęs nepažįsta ir tuo labiau neprieis paklausti:

„Kodėl šypsais? Kažkaip keistai atrodai“,- NIEKAS.NIEKADA. Kartais nesuprantu, ko mes išvis bijome ar gėdijamės savo poelgių, niekam net neįdomus  mano vardas, ką aš veikiu šiandien vakare. Toliau mano žvilgsnis krypsta jau į žmones, kas po vieną eina, kas poroje, kas grupelėje, mėgstu nužvelgti žmones nuo galvos iki kojų, kiekvienas iš jų turi savitą stilių, ar jie irgi nerimauja dėl to, ar gerai atrodo tiesiog eidami gatve? Kartais pagalvoju, kaip norėčiau pakeisti savo stilių, na, visada prijaučiau visokiems gotams ir emo, norėčiau kerzų, auskaro lūpoje ir mėlynų plaukų, tiksliau visada norėjau, bet aš negaliu sau to leisti, visuomenėje tai patraukia dėmesį, o man jo visai nereikia, pakanka ir tiek, kiek dabar sulaukiu. Toliau pereinu prie veido. Iš išraiškos bandau atspėti jų nuotaiką, išgirsti pokalbio nuotrupas, pagauti žaismingus šypsnius. Didelė dalis žmonių eina tiesiog susiraukę ar neutralia veido išraiška, bet poros…  na,  jos visada praeina su šypsena veide ir man visada kyla klausimas, kaip jie susipažino? Kas juos patraukė – vieną kitame? Šiais laikas vienišumas kartais akcentuojamas kaip problema, bet argi tai tikrai problema?  Mano apmąstymą išsklaidė lojantis mažas padaras man prie kojos. Tiesiog pasitraukiu į šoną ir galvoju , kaip norėčiau turėti šunį…Niekada neturėjau jokio gyvūno, bet visada svajojau apie jį ir net neabejoju, jog mano svajonė išsipildys ir bus, kas rytais laižys mano veidą ir nekantriai lauks manęs grįžtant iš darbo. Žvilgteliu į telefono ekraną , už 4 minučių mano autobusas, liko tik minutė iki stotelės. Paėjusi, sustoju ir stebiu žibintus, kodėl jie dar neįjungti? Tuo momentu priešais mane praeina mano pažįstama, bet ji net neatkreipia dėmesio į mane? Kažkaip keista, kai draugai virsta tik praeiviais, kurie nė nešypteli, nė žvilgsniu nepalydi tavęs. Pakeliu akis ir stebiu, kaip įsijungia žibintai, o jau 20.18, dar tik neseniai buvo vasara… Temdavo 23 valandą vakaro, o dabar… Tolumoje pamačiau autobusą su 73 numeriu. Na štai ir laikas lipti man. Apsisuku, peržvelgiu visus sėdinčius stotelėje ir pamatau merginą su tautine suknele, tai man taip savotiškai gražu… Įlipu į autobusą ir atsisėdu pačiame gale, vidurinėje sėdynėje, nes sėdėdama ten matau visą autobusą ir nieks negali stebėti manęs iš nugaros. Per atidarytus langus pučia šaltas vėjas ir velia man plaukus, o pažiūrėjusi  pro langą matau mėnulį, na, tik pusę jo, na, negaliu sakyti , kad jis negražus, tiesiog pilnas būtų gražesnis. Autobusas pajuda ir vaizdas pro langą keičiasi, pastebiu daug automobilių, kurių turbūt niekada neturėsiu, stebiu vairuotojus, kaip jiems negaila leisti tiek daug pinigų šitai technikai, kuri ryja kurą? Ar jie nebijo, jog kiekvieną dieną išvažiavę į kelią gali ir nebesugrįžti? Aš tikiu, jie net nepagalvoja apie tai. Per langą dar matau medžius, vienas iš jų nulinkęs, jis taip primena  žmones Vilniuje. Dauguma jų stovi , bet koks nors  vienas iš jų būtinai prigulęs ant suoliuko ilsisi. Pastebiu, jog aš jau netoli namų, ir stotelėje įlipa mano draugas, nutraukdamas apmąstymus, pradeda pokalbį, bet man tenka greitai išlipti ir nepavyksta ilgai su juo  pašnekėti. Išlipusi stengiausi kuo greičiau grįžti į namus ir tiesiog niūniavau savo mėgstamiausią melodiją, palikdama viską aplinkui save, su šypsena veide, aš vėl čia, prie savo mylimo kompiuterio, pasineriu į žaidimų pasaulį.

———————————————————-

Nežinau kas tu, bet tavo mėlynos akys mane vilioja kas rytą, tavo žvilgsnis ištirpdo bet kokią sielą ir apgaubia švelnumu, o tavo šypsena…ji nuostabi, juk pats žinai. Tavo lūpos… jaučiu kaip trumpas bučinys nusileidžia mano skruostų versdamas mane nuraudonuoti ir giliai širdyje norėti dar daugiau, tad tiesiog galiu nustelbti akis į žemę ir laukti, kol apglėbsi mane lyg kokia didelė skara, paslėpsi nuo nerimo, baimės ir rūpesčių bei užmigdys, iki kol bučinys pakels mane iš saldaus miego.

———————————————————————-

Kopi aukštai
Krenti žemai,
Šypsais plačiai,
Net ir savo mirčiai.

Klausai garsų,
Šniokščiančių vandenų,
Bet nematai
Žmonių veidų

Rėki garsiau,
Myli tyliau,
Ir viskas  į mano žodžius,
Prastai begyvenančius.

———————————————————————-

Keistus sapnuoju aš sapnus
Greit bėga mano laikas
Jau rugsėjis švyst ir baigias
Nesigraudink, užtenka, negaliu
Sėdėt tarp sienų keturių.

——————————————————————————

Ar jau išeini? Na ir išeik! Kaip visi…Visi palieka mane vieną… Vėliau sutiksi, pamatysi, net nepaklausi: “Sveika, kaip sekas? Kaip gyveni?”.Pamatysi, tikrai nepaklausi. O aš turiu principus visai kaip tu, neparašysiu tau, nors gal ir tikėsies, kad silpnumo akimirką grįšiu pas tave. Net negalvok! Aš turiu jausmus… ir širdį… kurią tu sudaužei jau kokį trečią kartą. Tik pradedu lipdyt ją vėl į vieną visumą ir vėl pasirodai tu. Gal nesupranti, kad  man ir be tavęs gerai? Negali išnykt kaip rūkas? Atrodo, vis dar girdžiu tavo balsą man sakantį: ‘’Ei, gražuole, užsuk pas mane arbatos”. Ir įsivaizduoju, kaip žaisminga šypsenėlė nubėga tau per veidą. Aš šypteliu, bet visgi tai tik prisiminimas, dabartis kiek kitokia. Pats kaltas, kodėl įskaudinai mane? Nors ne. Aš kalta. Aš nežinojau, kad nemoki mylėti, negerbi nei kitų, nei savęs, tavo žodynas kiek per platus, man atrodo, nes jo pakanka išplūsti pusę Vilniaus, nežinai, kas žmoguje gražiausia, esi egocentriškas, tikras narcizas…Per mažai man buvo duota laiko suprasti, kodėl tu toks…Na, bet tu – jau mano praeitis, būk geras, ten ir lik.

Rasa Šiaučiulytė III F

Skuba pasaulis
Jis nesustoja
Prašyk kiek tik nori
Tavęs nepalauks
Prašyk kiek tik nori
Tik dar labiau lėks
Skubės tik į tolį
Nelauks neklausys
Telieka tik bėgti
Skubėti ir vytis
Bet kam tiek daug vargo,
Dėl vieno pasaulio?

————————————

Aš pamečiau smegenis
mėnulio šviesoj,
kai draugės ieškojo nakties.
Jos pametė saulę
šviesos spinduly,
kai akys ieškojo širdies.
Ir pamestos dienos
minčių pakely
šaipės iš mūsų svajų.

———————————–

Pakelk akis į dangų
Meile mano, ar matai,
Gulbės suka vėl ratus
Gulbės suka vėl sapnus

Pakelk akis į dangų
Mirtie mana, ar tu matai
Gulbės suka vėl ratus
Gulbės suka vėl sapnus

O šalti tavo pirštai vėl gniaužia
Mano ledinius plaučius

———————————–

Gabrielė Kukytė IIIG

Aš esu viskas, bet kartu ir niekas..
Aš esu gyvenimo prasmė, kurios pati dar ieškau
Aš esu ta, kuri pakeičia žmonių gyvenimus, nors savojo pakeisti negaliu,
O gal nenoriu? Neturiu jėgų?
Kodėl banalybėse tiek daug prasmės?
Kodėl dieną nematau savos žvaigždės?
Kodėl nenoriu keistis?
Kodėl džiaugiuos tuo, ką dabar turiu?
Kodėl nenoriu jausti aš jokių ribų?
Kodėl aš noriu pabėgti ir niekad nesugrįžt?
Kodėl gi noriu likti, bet nieko nematyt?
Kodėl gi man patinka būt vienai tarp daugelio žmonių?
Kodėl gi aš juokiuos, kai man labai sunku?
Kodėl esu tokia, kokia esu?

————————————-

Sėdint ant palangės krašto ir žiūrint į auštantį rytą,
Matai tu kalnus vietoj daugiaaukščių.
Jie – šiuolaikinė gamta, jie nenuspėjami kaip ir jų dalia.
Kol tu ramiai gurkšnoji arbatą ir klausaisi banaliausių melodijų,
Kažkas jau skuba į darbą ar iš jo,
Kažkas rėkia ant viso pasaulio dėl savo nesėkmių…
Keistas tas mūsų pasaulis, tiek žmonių ir tiek veidų,
O man laimingai būt užtenka tik tavų akių.
Bet su kiekvienu spinduliu danguj
Prisimenu vis daugiau priežasčių,
Kodėl mes ne kartu.
Galbūt kai kaimynų languose suspindės rytinė saulė,
Atrasiu savyje sau reikiamą pasaulį.

Vesta Ranonytė
Iš moksleivės dienoraščio
Jis

Sėdžiu viena stotelėj. Sėdžiu viena. Aplinkui tamsu. Prieblanda. Pravažiuojančių automobilių šviesos spigina man tiesiai į akis. Aš savęs nepažįstu. Ir pažinti nenoriu. O jie – spigina, šviečia. Vadinasi – mato, pažįsta. Bet nesupranta. Ir net nežino. Mato. Bet to neužtenka. Nei man, nei jiems. To neužtenka niekam ir niekados neužteko. Ir neužteks. Nereikia. Jų per daug. Aš sėdžiu viena ir nesuprantu, ar taip turi būti. Aš nesuprantu… Ar dar gali būti kitaip? Nejaugi? Nejaugi dar yra būdų? Variantų? Nejaugi dar yra vilties? Ne. Tik ne man. Aš nežinau, kaip yra, o ir žinoti nenoriu. Nes nesuprantu. Man neaišku. Nieks man nepaaiškins. Nereikia, nebuvo, nebus. Niekada. Dar nėra vėlu, nes vėlu – neįmanoma. Nėra tokios sąvokos mano žodyne. Aš neturiu žodyno. Man ir jo nereikia. Aš neturiu prasmės. Neturiu sąvokos. Bet turiu širdį. Ir sielą. Gal ji ir nepriklauso man, bet priklauso kitam. Kažkam, kas, visai kaip ir tie pravažiuojantys automobiliai, spiginantys man į akis (o gal širdį?), nesupranta. Ir nenori suprasti. Kodėl? Nes jam nekyla klausimų. Nekyla noras paklausti, pasidomėti, ar aš vėl sėdžiu viena stotelėj, kuri stūkso, rymo neįžvelgiamoje prieblandoje. Jam nekyla klausimų. Man – kyla. Jų daug. Daugiau nei mano neegzistuojančiam žodyne neapibrėžta sąvoka „daug“. Manęs daug. Taip pat ir mažai. Manęs nėra, taip pat aš visur. Ne, nepasimečiau, nes nėra kur pasimesti. Nėra nė ko pamesti. Viskas, kas man kadais priklausė, priklauso jam. Bet jis nežino. O ir žinoti nenori. Jam nereikia. Bet man, po galais, man reikia daug. Man reikia visko, kas yra. Viskas, kas yra – jis. Jis yra. Jis yra. Jis YRA. Ir net nežino. Net nejaučia. Kodėl man reikia tai jausti? Visada. Man to reikia. Man reikia jo. Savo neegzistuojančiame žodyne turėjau vieną sąvoką „aš“. Dabar teliko „jis“. Didžiosiomis raidėmis išraižysiu jį savo sau nepriklausančioje sieloje. Nes jo daug, o manęs nėra. Kitaip ir būti negali. Jau nesvarbu, ar aš to noriu, ar ne.

Laiškas tau

Per šiandien pavargau. Nėra labai vėlu. Kodėl – nežinau. Pavargau ir tiek. Toli nėjau, kojų nevarginau. Bet pavargau. Šiandien daug išdalijau. Galbūt ne skaičiais matuojamo. Kažko, kas reiškia daugiau. Kažko, ko neįmanoma įvertinti materialiai. Kažko kito. Gal jums nepažįstamo, bet man – iki kraujo. Spaudžia. Nežinau ką, nežinau kur. Bet skausmas stiprus. Jis – iš kažkur giliau, jis sunkus. Sunkesnis nei anksčiau. Pastaruoju metu jis sveria vis daugiau. Traukia mane žemyn. Jis sėdi man ant pečių ir tempia, tempia, tempia. Noriu, kad kas nors išklausytų, noriu, kad kas išgirstų. Bet ne tie, kurie žino. Ne tie. Noriu būti išgirsta tų, kurie negirdėjo. Tų, kurie nematė, nepajuto. Galbūt pajuto savaip: savais jausmais, savom mintim, pasakė savais žodžiais, ištarė savais sapnais, savam pasaulyje. Tik ne mano. Tik ne man. Noriu, kad išgirstum. Jis – slegia. Sėdi man ant sprando. Nemeluosiu, kvėpuoti darosi sunku. Kam tas melas? Kokia jo teorija? Galų gale, kas jis toks, kai net pati nežinau tiesos? Ką jis reiškia man? Nereiškia. Jo nėra, nebuvo. Nebus. Melas yra tiesa. Visas melas atsiranda iš tiesos. Todėl ir rašau tau, nes žinau, kad melo tu nesupranti, nejauti, nematai, negirdi. Nenori. Tu melo nenori. Tau jis nepriimtinas, atmestinas. Tau jo nereikia. Aš tenoriu būti išgirsta. Ne, ne suprasta, tik išgirsta. Tad išklausyk.

Nežinau kodėl, nežinau kur. Bet žinau, kad jis yra. Kas dieną vis toliau. Tolsta, tolsta… Atrodo – jau arti. Bet širdim, mintim jis toliau, nei maniau. O jeigu ne? O jeigu aš jam toli? Kas, jeigu tai aš, kuri yra toli, nepasiekiamai toli, neįmanomai, neįsivaizduojamai toli. Toliau, nei pasiekia sąmonė, kuri mane graužia tiesiai iš vidaus. Argi neatsakiau į vieną iš savo pačios sau užduotų klausimų, kur jis yra? Taip, atsakiau. Manyje. Viskas, kas aš esu, yra dalis. Jo. To. Jis toli. Bet kartu ir viduje manęs. Manyje. Kartoju. Bet kodėl negaliu jo rasti? Galbūt todėl, kad manęs jau nėra..?

Kuris laikas mane kankina tokia nuojauta. Tu nesupratai. Nieko tokio. Aš tavęs neteisiu. Neprašysiu atsakymo į tau nesuprantamus klausimus. Niekada to nedarysiu. Norėjau, kad tu išgirstum. Perskaitytum. Nenorėjau, neprašiau supratimo. Tik menkiausio, paties paprasčiausio žvilgsnio. Jo užteko. Užteks dar ilgam. Sakyčiau, neturėtum niekam rodyti, pasakoti, skleisti. Pasilik tai sau, nes tik tam tai buvo skirta.

Mintys pasiekia toliau nei bet kokie jausmai ar veiksmai. Mintys nukeliauja toliau, ne visada grįžta. Šitos mintys dar nenuėjo per toli. Jos tiesiog pasiekė pabaigą, kuri net neturėjo pradžios. Ačiū tau, kad išgirdai. Jokiais būdais ne supratai.

***

Deimantė Kazanskytė IIF

 Žodis – Lietuva

Nepamirški tu tėvynės,
vardo jos kilnaus kadais,
tegul jie visi tik pyksta,
keikia, šaukia ant tavęs.

Nepamirški savo žemės.
Jos istoriją primink,
Kaip drąsiausi mūsų bočiai
stojo priešams prieš akis.

Neatleiski savo priešams,
Jie juk keikė tik tave!
Skausmą tau giliausią kėlė,
Kad pamirštum žodį –  Lietuva.

Tyla

Užmerkusi akis, girdžiu aš ją,
Ji skverbiasi gilyn į šitą tamsą.
Tokia tuščia tarytum  tuštuma,
Tyla kadaise ją vadinom.

Tokia trapi, tokia nepaprasta,
Tik tarki žodį –  ji jau prarasta.
Ji sklando virš manęs lyg debesis,
Galėčiau ją pajust savoj širdy.

Bet kas iš to, kad ji nepaprasta?
Tik man vienai jinai tokia…
O jeigu tai diena, kai pabaiga?
Ir kas gi, jei ne tai yra tyla?

Kurią girdžiu akis užmerkus.
Ar tai tyla, atėmusi man vardą?

Įskaudinta paukštė

Nušokus nuo kalno aukščiausio,
Sklando tarp medžių didžiai
Miško gražiausioji paukštė,
Vienatvės pilni jos garsai.

Čiulba melodija, skamba,
liūdnai kaip ašaros vaiko.
Kas gi įskaudino paukštę?
Sudaužė jos gražiąją dainą…

Tik klausimas lieka man vienas,
Kas skaudina paukštę kasdien?

Žodis ištartas balsu

Skausmingi dūžiai kerta jam per širdį,
Darkart, darkart ir paskutinis.
Už ką jisai ir pats nežino,
Darkart, bet visgi neteisingai…

Randai, kurie vis pasilieka,
Už žodį ištartą balsu,
Darkart, darkart ir paskutinis
Jo žodis  žemėj nebylioj.

Už ką? Už ką didi, tėvyne,
Jo vardą liepė mums užmiršt?
Darkart, darkart gal paskutinį
Girdėsime jo vardą.

Suklysti

Sustojus kryžkelėj plačioj,
Be kelio, tikslo aš buvau,
Sustojus apmąsčiau,
Gyvenimo prasmes.

Ir kur man eiti nežinau.
Kodėl man reikia rinktis?
Kiekvieną kartą aš bijau,
Suklysti pasirinkus.

Kotryna Padvaiskaitė IIG

Įkvėpk manęs

Mano delnai ir vėl drebėjo, duslus kvėpavimas ir vėl pagreitėjo, todėl plaučiuose pradėjo trūkti oro. Sėdėjau viena, visiškai viena, galvodama apie tai, kas esu ir kas vyksta. Man darėsi bloga, bet aš toliau godžiai gaudžiau tas menkas deguonies santaupas, kol iš manęs nesustabdomai liejosi ašaros. Kartojau sau, kad laikas sustoti, laikas nurimti, bet niekas nesikeitė. Deguonies erdviame kambaryje Man mažėjo, o galvoje esančios mintys tempė žemyn į prarają. Jos priminė man, kad esu niekam nereikalinga, niekieno nejudinama asmenybė, kad net man bandant susikurti laimę, man kelią pastoja mano turimas brangiausias žmogus ir tuomet, kai jis mane pralenkia ir palieka už savęs visiškai vieną, niekieno nejudinamą, jis man pasako, kad jis čia ir kad visuomet bus šalia.

Skaudžiausia turbūt yra tai, kad aš nežinau, ar tas žmogus mane pakelia ar smukdo, ar džiaugiasi laime su manimi, ar ją iš manęs atima. Skaudžiausia tai, kad čia ne tas žmogus kaltas, čia kalta esu aš, nes mano pasąmonė, kaip ir daugelio kitų, yra užprogramuota kaltinti kitus. Bet juk čia mes ir sustojome: kad įkvėpčiau oro, kurio kambaryje yra nesuskaičiuojamai daug, tiesiog tereikia užprogramuoti save. Kaip reikia save užprogramuoti nebekaltinti kitų ir žiūrėti savęs.

Po šių žodžių aš giliai, giliai įkvepiu, viltingai tikėdamasi, kad savo mieląjį draugą matau paskutinį kartą, perbraukiu juo per savo riešą ir nusiraminu. Viltingai tikėdamasi, kad daugiau jo nebeištrauksiu įdedu į slėptuvę.

Ir jis ten guli, dar vieną savaitę, savo mažoje deguonies pilnoje slėptuvėje.

Ir aš kartoju tai, viską vėl ir vėl su viltimi, kad galiausiai tai kažkada pasikeis, kad galiausiai AŠ, pajusiu tą paskutinį skaudų deguonies pliūpsnį savo plaučiuose ir pasitiksiu laimę.

Tuščia pieštukų paletė

Įkvėpk, iškvėpk. Deguonis, anglies dioksidas. Įkvėpk, iškvėpk. Viskas tolygiai ir aiškiai kartojasi. Įprastas kasdienybės ritmas. Tuomet vėl susikaupiu, juk viskas aišku ir paprasta. Juk nėra taip sunku gyventi, kaip man atrodo. mano gyvenime niekada nebuvo baltos spalvos, vien tik juoda ir pilka, turbūt todėl, kad niekada nemokėjau gyvenime piešti balta spalva. Vienas asmuo mano gyvenime mokė mane keisti pieštukus, o aš vis kartodavau, kad tamsios spalvos atspindi mano asmenybę. Mano gyvenimo asmenybė buvo tokia niūri, kad net praeiviai sustodavo pažiūrėti nuo manęs sklindančios tamsos. O tas nuostabus draugas gyvenime matė tik šviesias spalvas, jo asmenybė tokia šviesi ir spalvota, tokia, apie kurią svajojau vos pradėjusi mąstyti. Palaipsniui būdama su juo, kvėpavau jo šviesa ir jaučiau, kaip mano pieštukų dėžutėje keičiasi spalvos. Ėjau giliai kvėpuodama, jaučiau visas savąsias jėgas, bet tuomet kritau. Kritau taip skaudžiai, kad atrodė, jog visos kūno ląstelės sudega mano akyse, kai atsimerkiu, matau tik dūmus, ašaras, vaikus ir suaugusius, kenčiančius šalia, negyvus kolegų kūnus.
Mano gyvenime niekada nebuvo baltos spalvos, vien tik juoda ir pilka. Jeigu esi sutvertas kančiai, pats suprasi, kad tokių kaip aš pasauliui nereikia. Tad po dar ketverių metų tamsiojoje pusėje tu tiesiog atimsi gyvybę. Gyvybę , kuri buvo tokia tamsi, kad žiūrėdama į baltą spalvą ji matė tik pilką.

Monika Ivanavičiūtė I E

Z karta

   Sakoma, kad Z karta — technologijų, prarastos vaikystės karta, kuri yra per daug ambicinga, tingi ir mažai dirbanti. Tiesa, Z karta naudojasi pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jos iš tiesų yra puikios. Išmanieji telefonai, kompiuteriai ir dar daugybė įvairiausių prietaisų. Atrodo, viską turime savo rankose. Visa informacija mus lengvai pasiekia vos vieno mygtuko paspaudimu. Galime rašyti, kalbėti, skaityti, ką nors žiūrėti ar daryti tuo pačiu metu, o kai kuriuos vyresniuosius toks mūsų „talentas“ netgi stebina. Tačiau tos visos technologijos nėra jau taip ir gerai. Su technologijomis susipažinome, kai buvome dar visai maži, ir kartu su jomis užaugome. Juk žaidėme įvairiausius video, kompiuterinius žaidimus, po to turėjome ir mobiliuosius telefonus. Vėliau atsirado priklausomybė nuo technologijų. Dabar sunku rasti paauglį be telefono, „Feisbuko“ ar prieigos prie interneto. Labai svarbūs susirašinėjimai, kas „Feisbuke“ pasikeitė profilio nuotrauką, kas paspaudė „patinka“. Taip pat svarbu paskelbti savo statusą, kaip jautiesi, ką veiki, kas nutiko. Atrodo, kad atsitraukimas nuo interneto porai valandų – tai lyg jokios informacijos nežinojimas kelias savaites. Bet juk mes nieko neprarandame, tai tik laiko švaistymas. Daug kas neina į lauką ir mieliau pažaidžia kokį žaidimą ar apsilanko mėgstamame puslapyje. Mažėja socialiniai įgūdžiai, kartais net atitolstama nuo artimųjų. Atsakymų ieškojimas knygose virsta amžinybe, sunkiai kažkas išmokstama, nes viską gali greitai susirasti per Google. Juk gyvenimas būtų įdomesnis, jei laiką leistum sportuodamas, skaitydamas, gamindamas, darydamas namų darbus ar būdamas su draugais, o ne skelbdamas savo gyvenimo įvykius „Feisbuke“. Kokias tai pasekmes turės ateityje? Galbūt šios kartos jaunimas ir yra priklausomas nuo interneto, socialinių tinklų, pažangiųjų technologijų, kurios blaško, patraukia visų dėmesį ir dažnai trukdo susikaupti, kartais mus būna sunku mokyti ir tarp mūsų yra tinginių, tačiau nereikia pulti mūsų kritikuoti, o ypač suaugusiems, kurie tikriausiai pamiršta, kas mus užaugino. Kalbant apie tingumą, nors ir sakoma, kad jaunimas nieko neveikia, tik sėdi namuose prie telefono, bet tam juk yra priežasčių. Mes teisiame mokslus ir kitas veiklas, nes kaip suaugusieji nemokame organizuoti laiko ir to dar mokomės. Nepamirškime ir teigiamų savybių. Nors ši karta maištinga, ambicinga, užsispyrusi, ji kupina darbščių, protingų, išsilavinusių paauglių, kurie sunkiai dirba, rūpinasi savo ateitimi. Yra domimasi pasauliu, kultūra, muzika… Z kartos vaikai puikiai išmano naujausias technologijas, žino daug daugiau nei suaugusieji. Z karta nuėjo labai toli, ir, nors reikia dar daug ko išmokti, toliau žengia į priekį kartu su savo įdėtomis pastangomis ir pažangiųjų technologijų vedini.

Marius Gerulis 2E

Mano karta

   Mano kartai apibūdinti dažnai vartojamas terminas – Z karta . Ir tai dažniausiai girdžiu iš suaugusių žmonių, kurie nori pabrėžti,  kad ši karta nesimoko,  o tik naudoja telefonus ar panašiai . Tačiau, mano manymu, tai yra netiesa,  nes dažniausiai mūsų mokymosi būdas ir yra pasinaudojimas naujausiomis technologijomis, kurios yra tarpininkės tarp didžiausio informacijos šaltinio – interneto ir mūsų protų. Žinoma, mes jame nesimokome, kaip ištraukti šaknį ar kokių nors lietuvių kalbos kirčiavimo taisyklių , tačiau mes naudojamės internetu , kad sužinotume naujausias pasaulio naujienas . Manu, jei šiuolaikinėse mokslo srityse būtų pritaikytos naujosios technologijos,  mums mokytis būtu paprasčiau ir įdomiau,  pavyzdžiui, jeigu mokytojas užduoda savarankišką darbą,  galėtume naudoti tokius prietaisus kaip telefonus, norėdami susirasti su pamokos tema susijusią informaciją, manau, būtų daug paprasčiau, nei ieškoti informacijos knygose, taip pat sutaupytume daugiau laiko.. Grįžtant prie pagrindinės minties,  kas gi yra toji Z karta? Aš manau, kad mano karta yra toji karta, kuri pritaiko aukštąsias technologijas daugelyje gyvenimo sričių, taip pat mes linkę į daugumą problemų atrasti daug pastangų nereikalaujančiais sprendimo būdais. Nemėgstu, kai žmonės sako, kad ši karta yra labiausiai atsiribojusi nuo realybės, nes gyvena virtualiame pasaulyje,  tačiau mes tame vadinamajame  ,,virtualiame“ pasaulyje, taip pat susipažįstam su naujais žmonėmis, sužinome daugiau apie tą ,,tikrąjį pasaulį“ nei tas žmogus, kuris nesinaudoja internetu. O naujosios technologijos yra naudojamos kaip susisiekimo, darbo, pramogų būdai . Mūsų karta yra linkusi anksčiau subręsti, nes, atsiradus naujoms technologijoms, žaislai tampa nebe tokie įdomūs, internete sužinome daug su gyvenimu susijusių dalykų. Žaidžiant internetinius žaidimus taip pat tenka bendrauti su žmonėmis, kurie retai mėgsta vaikiškai besielgiančius žmones. Tokie veiksniai dažniausiai ir skatina greitesnį brendimą.

Romas Jonelis IIg

Kaip Igoris tris tūkstančius pareigūnų nukovė

          Taigi, sėdžiu aš ir vėl šimtą penkioliktą kartą mašinoje. Ne bet kokioje, o mašinoje, kuri yra su žaliomis juostomis, baltu kaip miltai apvalkalu, su raudonais ir mėlynais švyturėliais, mašinoj, kuri vos tik kažką blogo pajutusi, išskyrus daugybę girtų ir beteisių vairuotojų ar nusikaltėlių, ima vytis ir vykdyt teisingumą. Šį kartą viskas buvo kitaip.

          Sėdžiu aš jau mašinoje, gale, apsivyniojęs rankas neaiškiu raiščiu, tiksliau, ne pats apsivyniojau, man jį per prievartą užrišo, o ir už ką, nebeatsimenu. Sėdžiu gal penkiolika minučių, kol pareigūnai sumąstė pertraukėlę pasidaryt, matgi labai išvargę po gardžių pietų Buritų restorane, ir sako man abu:

–          Mes čia tuoj nueisim į biurą, tu palauksi.

–          Ir dar durų nerakinsim, kad pultelis neišsikrautų, matom, geras vaikinas esi, tikrai nebėgsi.- Pridūrė bendrininkas, palaipsniui panašėjantis į didelį pyragą.

Kol pareigūnai siurbė arbatėlę, ant priekinės sėdynės pamačiau ginklą. Nu, ką, galvoju, naujas, neapdraskytas, ką? Neišbandysiu? Aišku išbandysiu! Persivertęs kulversčiu mašinoje į priekį, čiupau Kalašnikovą ir pradėjau bėgti it pensininkas, išgirdęs apie nukritusias kainas parduotuvėje. Pabėgęs kelis šimtus metrų supratau, kad visi Vilniaus pareigūnai jau sukelti ant kojų ir kad nepastebėtas iki taboro nenueisiu, tai nubėgau iki stotelės ir įlipau į viešąjį transportą. Važiuodami po darbų, ištįsusiais iš laimės veidais, ištinusiais iš noro dirbti pirštais bei su šypsenom dėl didelių atlyginimų, žmonės pro mane tik pramesdavo akį, galvodami, juk kažkas ir viešąjį transportą turi saugot. Visą kelią džiaugiausi, kad neįlipo keleivių kontrolė, o tai būčiau gavęs nemenką baudelę. Bevažiuodamas mąsčiau, gal parduoti šitą ginklą, juk vis tiek jau arti namų, nebebandysiu, ką kaimynai pagalvos? Pasiskelbęs, kad parduodu ginklą Facebooke, sulaukiau daugybės pasiūlymų: vieni siūlė bandelę su įdaru, kiti mamos cepelinus, bet, kadangi variantai buvo tik du, pasirinkau bandelę ir palikau ginklą sutartoje vietoje – „Naujininkų gerumo darželyje“. Pareigūnai sukelti visame Vilniuje taip ir nesurado manęs, na, nebent įskaitytume tą šimtą septynioliktą kartą, kai vonioj prausiausi. Po ilgų gaudynių žmonės mane prisiminė gerais žodžiais, ėmė rengti seminarus  „Kaip pavogti ginklą“, buvo organizuojami bėgimai per rajonus.

Šios istorijos esmė yra tokia, kad nesvarbu, koks tu apmokytas pareigūnas, aš vis tiek labiau apsinešęs.

Rūta Liutkutė, IIE

Akrostichas.  Mykolas Kleopas Oginskis

Minkštai nukritus pirmam lapui,
Ypatingai greitai ir lengvai,
Keliolikto sutikto snapo,
Orui atšalus nelauktai,
Laukimas žudo. Lyg apakęs
Aš stoviu, šąla vakarai
Saulės ir vėl nebūsiu matęs…

Kad dar truputį prisiminus
Linksmybes vasaros karštos.
Eime kartu, trumpam nurimęs,
O čia jau reikia tiek drąsos…
Prisėst šalia, nusišypsoti…
Ašaros rieda per skruostus.
Sugrįžk, dar noriu padėkoti…

O štai ir vėl prabėgo ratas,
Gal paskutinis, gal dar ne
Ir aš, ir Tu, kaip ir tas lapas,
Nežinom, kur nuneš mane…
Sugrįžęs, Tau aš pasimelsiu,
Kelinto sapno tamsoje.
Iš širdies į širdį belsiu,
Sapnuoki Tu šiąnakt mane…

 

Vesta Ranonytė, IIE
Akrostichas. Mykolas Kleopas Oginskis

Minties atsikratyti negaliu –
Yra jau kaip yra,
Kitaip nebus.
O jeigu grįžčiau aš tenai, atgal,
Laikytų dar mane ilgam?
Ar dar rūpėtų kam kitam?
Suspaustų širdį. Bet ne man.

Klaidinga. Aš ir vėl apsirikau…
Lėkiau laukais, dangum skridau!
Ech, kiekgi per dienas mačiau,
O kiek norėjau, kiek siekiau!
Prabėgo viskas daug greičiau,
Aš išėjau, iškeliavau.
Sugrįžt man per sunku, nejau…

Ore vėl sklando rūko debesis,
Girdžiu – kažkur toli genys.
Ir kala medį jis tvirtai,
Nes širdį mano vanagai
Sudraskė ir suėdė taip,
Kaip netikėjau aš visai.
Ir kelio kito jau nėra,
Suprantu, tokia dalia.

Rasa Šiaučiulytė, IIF
Akrostichas. Mykolas Kleopas Oginskis

Mandagiai palenkęs galvą,
Ylaragis kvietė šokti, nors
Kadaise pasimetę
Odes kūrėme drugiams.
Laibakojis šlavė šūsnį
Aidų užmirštų sapnų lyg
Saldymedžio namų.

Kandys ruošė valsą nakčiai,
Liūdnus laiškus tyliai griaužė,
Elnio ragą nukabinę
Oro pilį statėm sau.
Paauksuotos Kandžių sagos
Aikčiodamos rovės plaukus,
Slėpė pamirštus žodžius

Orchidėjų laiškui degant,
Gailiaširdis kvietė šokti,
Ilgainiui apsipratę
Naktį užkasėme niekam
Svają nežinotą.
Kandys veltui atsidusę
Iliuzijom užklojo mudu,
Sutemų šokius užbaigiant…

————————————-

Šią naktį supuosi ant miegamo durų
Košmarai sapnuojas po du ar po tris
Pamišęs skeletas vis spaudžias prie durų
Mes šokame valsą žuvų apsuptį
Pamiršę žingsnelį po du ar po tris
Išgąsdinam būrį patarškų
Prašvitus vėl saulėj užmirštam žodžius
Pliušiniai langai atsukti tik į mus

Danas Šniutė II G

Kliudžiau

              Tai buvo nedidelis rudas apgamėlis. Jis buvo suliesėjęs ir susitraukęs nuo šalčio ir baimės : jo krašteliai buvo  šiek tiek išsitepę nuo purvo, o viduryje menko apgamėlio stūksojo plaukelis lyg bokštas, iškilęs virš žemės. Pradėjau į apgamėlį žiūrėti, jis gailestingai suvirpėjo. Jis buvo dar visai visai jaunutis, bet toks sudžiūvęs. Gal jis išaugo man per klaidą, gal jis turėjo augti šalia kito apgamėlio : jis kentė šalčius žiemą ir karščius vasarą, turbūt nebe pirmą kartą jis taip nelaimingai virpa…
Bet kas man darbo ? Juk jis niekam nereikalingas…
Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs bulvę skutėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant krūtinės buvau užsidėjęs prijuostę, rankoj laikiau skustuvą : maniau esąs tikras ,,Maxima“ cecho darbuotojas, reklamoje parodytas. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiaus milžinas esąs, kuris, rodos, ir vilkų būrį susitikęs, neišsigąstų.
O čia buvo tik mažas sudžiūvęs apgamėlis…
Atmatavęs dešimtį milimetrų, atsistojau, ištiesiau rankas : vienoje laikiau skustuvą, kitoje rankoje buvo apgamėlis ir pradėjau taikytis.
Liūdnai virpėjo nelaimingas apgamėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau…ir laukė.
Skustuvas suzvimbė ore, ir pamačiau, kaip apgamėlis staiga pervirto kūliais ir nukrito ant grindų…
Kliudžiau. Kaip tikras skutėjas pakėliau rankas artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs : apgamėlis buvo kraujo balelėje, praradęs net savo spalvą.
Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau skustuvą su prijuoste ir neatsigręždamas išbėgau į vonią. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą : tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę, nors toje vietoje, kur augo apgamėlis, kabėjo didelis ir storas medicininis pleistras.
Tik kitą dieną drįsau nueiti į rūsį : apgamėlis gulėjo aukštielninkas, nebegyvas. Čia pat, prie jo, gulėjo ant grindų skustuvas ir prijuostė.
Nutvėręs nuo žemės, skustuvą sulaužiau į šipulius, o prijuostę išmečiau į šiukšliadėžę. Tik nedrįsau paimti apgamėlio, kuris gulėjo ant grindų, pasruvęs krauju. Tai buvo vienintelis mano gyvenime skutimas. Bet laimingas : aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…

*******

Sveiki, mieli Žemynos literatai, tikiuosi, kad ir šiais mokslo metais produktyviai bendrausime, laukiame jūsų kūrybos, jūsų pasiūlymų, naujų idėjų. Naujais mokslo metais ypač malonu pristatyti naujai atrastą jauną talentą. Vestos kūrybiniai bandymai pasižymi nesumeluotu jautrumu, ji subtiliai parenka žodžius, jaučia juos, todėl net rašydama, atrodo, amžinomis temomis išvengia banalybių. Įsiminkite jos kūrybą ir autorę.

Vesta Ranonytė IIe

Laiškas ant smėlio

Vakaras. Saulė jau beveik nugrimzdo į jūros gelmes. Vėjas nutilo pušų šakose. Bangos, kurios taip ramiai ir švelniai skalavo krantus, sustingo. Klykiančios žuvėdros pakibo aukštai danguje. Viskas sustojo. O aš rašau tau laišką ant smėlio. Juk tu dabar danguje, kartu su žvaigždėmis. Bet ryškesnė, nei kitos.

Nežinau, ar sugebėsi įskaityti tuos žodžius. Nežinau, ar išgirsi. Bet rašau. Rašau, nes jaučiu, kad tavo siela kažkur netoliese. Nuo to laiko, kai dingai jūroje, būnu čia vis dažniau. Visuomet noriu parašyti tau laišką, bet kai tik pradedu, visas mintis nuneša vėjas. Ir nebegrąžina. Tuomet laukiu, kol jos sugrįš. Bet jos nebegrįžta. Kaip ir tu. O štai dabar sustojo laikas, lyg duodamas man progą viską geriau apgalvoti. Juk tai įvyko taip greitai. O aš vis dar čia. Vis dar tikiuosi, jog tu grįši. Vis šaukiu tave. Bet viskas, ką girdžiu, yra aidas, atsimušantis į debesis.

Žuvėdros ir vėl klykia. Vėjas ošia pušų viršūnėse. Laikas vėl tiksi. Bet šįsyk viskas kitaip. Nebėra vilties. Manęs irgi. Liko tik laiškas ant jūros kranto, o banga vis artėja…

Ilgai

Ilgai ėjau.
Nuo žemės kojom atsispyriau,
Pakilau.
Skridau.
Aukštai buvau, aukštai.
O ežerai spindėjo.
Miškai lingavo, šoko.
Upės tekėjo.
Nors nieko nereikėjo.
Bet daug ko trūko.
Tik laukus užklojo rūkas.
Vėlu jau.
Per vėlu dabar.
Nutūpsiu po šermukšniu.
Pailsėsiu.
Užsimerksiu.
Su rasa nubusiu.
Ir ilgai ilgai
Rytoj eisiu.

 

Dominyka Tilindytė 2G

„Pokalbiai su savimi“

Smerkti? Jei taip, tai už ką?
Pateisinti? Jei taip, tai kodėl?
Numoti ranka? Jei taip, tai ar verta?
Visi mes mokam smerkti ir visada randam priežasčių tai daryti…
Nepastebime pliusų, bet įžvelgiame ir matome tik minusus…
Pastebime kitų klaidas ir smerkiame, dėl jų, nes tik tai ir matome…
Ir nežinome tikros priežasties…
Smerkiam ir peikiam dėl klaidų…
Bet niekada nebandome pateisinti kito ir tik su kitais smerkiam vieną… Gaila, bet niekas niekada neieško priežasčių pateisinti to, už ką smerkia…
Nebandom net ieškoti pliusų… O gal geriau į tai  tiesiog numoti ranka?  Ir palikti taip, kaip yra… Nepadėti kitam? Ir tiesiog išeiti… Visada atrodo, kad geriausia išeitis bėgti ir numoti į tai ranka… Ir palikti…  Bet ar numoti ranka  į problemas yra gerai? Juk jos niekur nedingsta, jų tik daugėja… Ir jos kasdien pasirodo mūsų  gyvenime…

„Jai yra kas neatleidžiamo, tai neatleisti“. (R.GARY)
Sunkiausias dalykas gyvenime yra atleidimas…Visi padarom klaidų, o vėliau jų gailimės. Kai kažkas mums padaro bloga, o vėliau prašo atleisti… Atleisti yra taip sunku, ir vėl pasitikėti dar sunkiau … Pasitiki žmogumi visa širdimi, o jis padaro ar pasako kažką tokio, ko niekada nebūtum iš jo tikėjęsis.. Ir vėliau nori bendrauti lyg niekur nieko, nori bendrauti ir pasako:“ Pamiršk, kas buvo, pamiršk praeitį, pamiršk, ką pasakiau ar padariau, gyvenam toliau… Dabar tiesiog man atleisk… Kai kuriuos dalykus sunku atleisti, o kai ko pamiršti neįmanoma… Neatleisti nėra sunku, o atleisti yra žmogiška, turi atleisti, bet pamiršti negali… Jei neatleisi – neišmoksi pamiršti… Jei neišmoksi pamiršti, gyvensi prisiminimais…

Rūta Liutkutė IE

Nevėžis

Vieną šiltą vasaros vakarą du kaimiečiai ėjo žvejoti. Vienas prastai girdi, kitas tyliai šneka. Eina, eina ir niekaip neprieina. Nesuprasdami, kas vyksta, keliauja toliau: gal ras kokį ežerioką ar tvenkinį.

Staiga už posūkio, nepaprasto grožio slėnyje, pamato kaip siūlą susiraizgiusią upę. Netarę vienas kitam nė žodžio, nusileidžia nuo kalnelio, atsisėda ant kranto, užmeta meškeres ir laukia. Tik žiūri – juda kažkas upėj. Prieina vienas kaimietis arčiau ir sako:

– Žėk, čia ežys?

– Ne, vėžys!

– Miežys?

– Ne, vėžys!

– Ožys?

– A tu kurčias? Ne, vėžys!

– Aaa… O tau jo reikia?

– Ko?

– Nevėžio.

Taip ir praminė kaimietis upe Nevėžiu, kuri iki šiol vingiuoja per Lietuvos kraštą.

***

Karolina Perevoščikovaitė   IG

 Sakmė apie gyvatvorę

 Gyveno senis troboje, gilioje girioje, visiškai vienas. Nebuvo jokių gyventojų aplink, tik jis vienas ir gyvatvorė. Senis buvo žolininkas, mėgo įvairius burtus. Toji gyvatvorė – nepaprasta. Ji jam patardavo, kokias žoleles imti, kad būtų laimingas tas senis. Ji buvo tikrų tikriausia tvora – juosė visą jo trobą, nebuvo net plyšelio į girios pusę. Šiam seniui buvo labai daug metų… Nes ši gyvatvorė jam tikrai padėjo su savo patarimais. Kiekvieną rytą ji numesdavo tokius lapus, kokie būtų naudingi tai dienai. Kai senis suvalgydavo arba padarydavo žolelių nuovirą, ji vis pasakydavo:

– Gyvensi tu dar ilgai, aš tau padėsiu, nes man liko nebe daug… Atiduosiu tau savo paskutines jėgas.

– Kodėl? Juk aš senas…  Man jau nebėra jėgų gyventi.

– Dar turi kai ką pamatyti.-jau silpnu balsu kalbėjo ji.

Kai nebeliko gyvatvorės, seniui atsivėrė girios pasaulis – buvo pilna gyvybės, daug kaimynų. Tik juos reikėjo padaryti sveikesnius, laimingesnius, tad senis panaudojo savo nuovirus, kuriuos padėjo gaminti gyvatvorė. Visi net atjaunėjo! O senis, ilgai negyvenęs, numirė…

***

GABRIELA LIUBARTAITĖ

Gabriela –  šešiolikos metų mergina, besimokanti Žemynos gimnazijos 2a klasėje. Kaip pati sako, kartais jaučiasi penketu metų vyresnė ar jaunesnė, o kartais tiesiog pasimeta laiko ir erdvės suvokime – taip gimsta visi merginos kūrinėliai. Tereikia pažvelgti į naktinį dangų ir rašymas prasideda – žvaigždės vaizdas tampa žodžiais, trykštančiais džiaugsmu, liūdesiu, meile, pavasario garsais ar žiemos tyla.  Pati Gabriela mano, kad neabejinga viskam, kas yra už konkretumo ribų, o pati nėra itin sudėtingas žmogus.

Mergina kuria poeziją lietuvių ir anglų kabomis, trumpus įvairių žanrų prozos kūrinėlius.  Kartais pakiša koją noras šnekėti sudėtinga kalba, oksimoronais ar tarptautiniais terminais, pačios sukurtais žodžiais, tačiau paradoksų kupinos mintys daro kūrybą įdomią. Gabrielai nesvetimas  kritiškas savęs vertinimas, todėl aišku, jog ir kūryba dar tobulės.

Ir aš bėgau…

Aš bėgau..

Aš bėgau per laukus, per pievas, per besišypsančias gėles ir motinos meilę primenančią saulę..

Aš bėgau per kalnus ir per ledynus, bėgau per horizontus, už kurių buvo tik šalta nežinomybė..

Aš bėgau per kelius ir gatves, taršydamas jaunų panelių plaukus, imdamas iš senolių jų pilnas mielos atminties skrybėles, išpuoštas dangaus spalvos karoliais.. Bėgau pro vaikus, šokančius ir dainuojančius..

Aš bėgau, gaudžiau lietaus lašus, tuojau pavirstančius beširdiškai besišypsančiomis snaigėmis.. Aš šokau su medžiais, krykštavau kaip mažas vaikas, laikydamas rankutėje tėvo pirštus, sukiojausi aplink jų stiebus, kaip vaikinai ir merginos dailiai šoko aplink laužą nakties gūdumoj..

Aš – tai oras. Aš – nuo krašto iki krašto.

Aš vėjas..

Ir aš bėgau..

Pasaka apie sielą

  Vieną kartą toli toli, ten, kur sniegas čiulba, o paukščiai tyli, kur tyla – tai daina, o muzika – tai užšalusių medžių kalba, kur saulė nekyla, o mėnulis nešvyti,  gyveno jautri ir sena elnio siela, sutrikusi ir atskirta nuo kitų. Jos suknia dažnai siekdavo žemę, nors savo formą ji keisdavo kiekvieną naktį, o elnio ragai augdavo kartu su mėnuliu.

Ta siela buvo vieniša. Jai trūko spalvų, garsų ir jausmų. Trūko savasties. Tik viena primindavo jai apie savo esybę – šviesą nešantis varpelis, kabantis ant gležno sielos kaklo.

Šį varpelį siela turėjo visą savo pernelyg ilgą gyvenimą. Jai gimus, varpelis buvo šalia. Augant varpelis visada kabėjo ant kaklo. Siela buvo įsitikinusi, kad ir atėjus jos mirčiai, šis mažas varpelis vis vien ištikimai ir švelniai tindiliuos šalia jos baltų plaukų.

Dažnai, kai dvasia pražiodavo savo permatomas lūpas, veltui bandydama išleisti sielvartą ir vienišumą balsu, vietoj jo pasigirsdavo švelnus ir tylus skambėjimas. Sielai jis priminė kalbą, ne žmonių ir ne gyvūnų, o tiesiog… kalbą. Ši kalba kalbėjo žodžius, kurie didžiai gąsdino mūsų sielelę: jie prašė, net maldavo, kad ši pradėtų tolimą kelią į Šiaurę, kur jos laukia tai, ko šis užšalęs kraštas nematė jau šimtus metų.
Ir tada, vieną iš tamsiausių pilnaties nakčių, pastebėjusi savo atvaizdą purvino ežerėlio paviršiuje, ji pamatė labai keistą dalyką. Sieliūkštė pajuto, kad jos kūnu, nuo pėdų iki pat viršugalvio, slinko juoda nematoma gyvatė – pradėjo panikuoti. Jos ragai ėmė skilti. Po šios nakties, dvasia pradėjo kas dieną įdėmiai klausytis varpelio… Ir galų gale išsirengė į pačią tolimiausią kelionę.

Kelias buvo žvarbus ir negailestingas, pražudęs ne vieną užklydusią ir vienišą dvasią. Bet ji nepasidavė, kad ir kokius sunkumus reikėjo įveikti. Ir štai kelio gale apraizgyta godžiais vijokliais ir pagiežingom medžių šakom stūksojo maža dėžutė, surišta šilkiniu kaspinu. Nugalėjusi piktus vijoklius, dvasia atsargiai paėmė šią dėžutę į rankas ir pravėrė.

Joje gulėjo ne kas kitas, o sielos Širdis. Girgžtelėjus dėžutei, pasigirdo nuoširdžios giesmės ir dainos apie laimę, džiaugsmą ir meilę. Aplink Širdį sniegas pradėjo tirpti, gretimų medžių šakos ėmė želti margaspalviais lapais.

„Štai, – pagalvojo Marija, prisiminusi savo ankstesnį vardą ir matydama stebuklus, vykstančius aplink ją, – štai kaip atrodo Rojus.“

Vienetas

  Aš nežinojau, kas ji buvo. Nežinojau vardo, amžaus, iš kur ji, tik kad ji – seno tėčio pažįstamo duktė, atvykusi su šeima į svečius. Mes abi sėdėjom antrame aukšte, tyloje, mirtinoje tyloje.

Sėdėjau ant šalto linoleumo ir nevėkšliškai vartydama spalvotas kaladėles stebėjau ją. Mergaitė buvo tamsiaplaukė, vilkėjo keistus juodus ir raudonus drabužius, ant kurių buvo susagstyti žiogeliai ir kabėjo grandinės. Akys buvo žalios ir atšiaurios. Ji sėdėjo ant kremo spalvos sofos žiūrėdama į vieną tašką savo šaltomis negyvomis akimis.

Aš jų bijojau. Nežinau kodėl jos mane baugino. Jos buvo galingos.

Staiga ji žvilgtelėjo į mane, ir aš nusukau žvilgsnį. Akies krašteliu pastebėjau, kaip ši atsistoja, artinasi. Dieve, ji artinasi..

Mergaitė atsisėdo šalia manęs, sukryžiavo kojas kaip aš ir šyptelėjo man.

„Ar žinai, kas yra Dievas?“- išgirdau jos balsą ir bailiai pakėliau akis. Iškart prisiminiau paveikslą, kabantį močiutės namuose, vyriškį ilgais plaukais ir šilta šypsena. ,,Geras žmogus?“- patyliukais tariau. Stengiausi atsakyti kuo taikliau, nenorėjau prieš ją apsijuokti.. „Sutvėrėjas… Žmogaus sutvėrėjas“-  tariau tvirčiau, prisiminusi visas maldas, kurių mane mokė močiutė.

Pastabėjusi, kaip jos akys tapo didelės, susigūžiau: „O velnias – jis blogas, taip?“

Nustojau vartyti kaladėles ir tvirtai įsistebeilijau į jos akis. Mergaitės akys buvo apvestos juodai – kaip daro mama, tik ne taip ryškiai. „Ar jis blogas? Bet juk jis baudžia blogus žmones, taip? Tai reiškia, kad jis irgi geras. Tik galbūt jis bauginamai atrodo. Gal tai tiesiog raudona spalva baugina žmones, o gal ragai ir kanopos. Aš turiu šuniuką Rudį – jo visi bijo, nes jis gremėzdiškas ir piktas… na, tik atrodo. Bet iš tikrųjų jis nė musės nenuskriaustų!“- kalbant man net liežuvis susipynė, bet aš nenustojau kalbėti, nes kuo toliau, tuo mergaitės akys labiau šiltėjo ir platėjo.

Mergaitė ištiesė ranką, perbraukė per mano plaukus, skruostą. „Aš Ketrina, – ji vėl šyptelėjo, – ar būsi mano draugė?“

Aš nežinojau, su kuo susidedu. Nežinojau, kur tai nuves. Buvau apakinta visko: laimės, dėmesio, Ketrina – tarsi saulė, o aš – mėnulis, trokštantis šviesos. Tai buvo tarsi pradžia…

Rytas

Rijau orą kaip įmanydama tyliau. Savo nemalonei, net tai nesugebėjau kaip reikia – šnopavau  it dūstantis žvėris. Plaučiai su kiekvienu įkvėpiu reikalavo vis daugiau oro. Su nerimu supratau:  aš išsiduodu.

Aš išsiduodu!

Apėmus panikai, bandžiau sulyginti kvėpavimą, padaryti tai kuo greičiau. Giliai įkvėpiau, sulaikiau orą. Vėliau lėtai ir kiek įmanydama tyliau išleidau jį. Pakartojau tai  kelis kartus. Diegimas šone atlėgo – tai buvo vienintelis dalykas, galintis mane paguosti šiuo metu.  Galvoje nenutildomai kirbėjo įkyri mintis, kad turiu skubiai imtis veiksmų.
Kiekvienas mano instinktas rėkė, spiegė, plyšavo, įsakė bėgt, nes ji mane matė. Jautė. Užuodė. Girdėjo.

Kiti mano pojūčiai liepė slėptis. taip ir padariau.

Pakėliau galvą, pažvelgiau viršun į medžio auksinę lapiją. Suinkščiau pamačiusi, kad aukščiau nebeįmanomą užlipt. Tamsoje stengiausi įžiūrėti bet kokią didesnę šaką, už kurios galėčiau užsikabinti taip, kad jį nelūžtų ir sėkmingai pasislėpčiau už tankios lajos.

Trakšt!

  Krūptelėjau. Lapai sučeženo ir pliūptelėjo nuo šakos, ant kurios tupėjau. Lėtai nuleidau galvą, iškvėpdama galbūt paskutinį atodūsį, kai sutikau jos akis.
Mergina stovėjo kreivai besišypsodama, švytinčiomis, sukrešėjusio kraujo spalvos akimis, spindinčios iltys puikiai išsiskyrė tamsoje. Jos plaukai driekėsi tobulomis sruogomis ant pečių ir nugaros, oda lengvai švytėjo.
Vieną akimirką mes žiūrėjom viena kitai į akis. Man rodėsi, kad kiekvienas gyvas padaras sustingo ir tylėdamas stebėjo būsimą kovą tarp mirties ir gyvybės.
Och, kaip buvo nepakartojama žinoti, kad žiūriu savo mirčiai į akis. Tikrai. Tikriausiai dabar turėčiau perkratyti visą savo praeityje paliktą gyvenimą, bet tas sūkurys strigo ties mintimi, kad neturiu ginklo. Jei jį turėčiau, mano galimybė išgyventi pajudėtų link pliuso.
Bet kaip bebūtų, ginklo neturėjau. Stipriai įsitvėriau į šaką drebančiomis rankomis, pradėjau skaičiuoti sekundes ir stebėti kiekvieną Erės judesį. Kaip dievą myliu, ji stovėjo net nemirksėdama. Net nekvėpavo. Ach, na, teisingai, vampyrams nereikia kvėpuot.
Laikas tęsėsi amžinybę. Kelios akimirkos, keli įkvėpimai. Viskas pradėjo skrieti dešimtinių sekundinių greičiu, mano panika baimė  vėl kilo,  dar labiau atverdama kelią instinktams. Greitis gniaužė kvapą, vienui vienas paukštis tarsi perspėdamas suklykė. Traškėjimas, šlamesys, oro gausmas ir aš aiktelėjau, kai stiprios rankos ir keliai parklupdė mane ant žemės.
Pajutau, kaip šaltos rankos palietė pečius, jos lėtai kilo ir stabtelėjo ties kaklu. Apgaubė, suspaudė. Vampyrė pradėjo mane smaugti su šypsena veide ir palaima akyse.
Skausmas buvo nepakeliamas. Aš beveik nesuvokiau, kas vyksta, visomis išgalėmis galynėjausi, spardžiaus, stumdžiaus, nors, rodos, kiekvienas mano kūno lopinėlis pats spiegė iš skausmo, silpnindamas mane. Išgirdau ledinį juoką, delnai aplink kaklą dar stipriau apsivijo.
Jaučiau, kaip tamsa lėtai ateina, apgaubia. Tapo negailestingai šalta. Galiausiai praradusi visas viltis ir jėgas paleidau jos rankas ir ištiesiau saviškes į šonus. Netikėtai ranka perbraukiau aštroką akmenį. Galvoje gimė absurdiška ir viltį teikianti idėja. Galbūt dar yra išsigelbėjimas.
Paskubomis brūkštelėjusi dar kartą, pajutau nestiprų diegimą delne, pamačiau, kaip juodas skystis nutekėjo ant plaštakos. Viduje tarytum kažkas suspurdėjo ir aš, sukaupusi visą likusią drąsą, tėškiau delnu jai per veidą.
Netikėtai ėmiau žiopčioti ir kosėti nuo didelio oro kiekio. Išsigelbėjimas. Širdyje jaučiau laimę, bet ji dingo tą pačią akimirką. Ją pakeitė siaubas. Ir skausmas. Suaimanavau, nes delnas degė. Tada suspiegiau.
Erė klūpėjo visai šalia, atsiribojusi nuo pasaulio lūpas prikišusi prie delno. Ore tvieskė geležies kvapas. Pradėjau visa tirtėti kaip epušės lapas. Skruostais tekėjo ašaros. Dar kartą suspiegiau, bet iš lūpų išsiveržė kimus balsas, primenantis gyvulio urzgimą. Išriečiau nugarą ir tėškiausi į žemę. Užverčiau galvą, suinkščiau ir atsimerkiau.
O tada tarsi laikas sustojo. Nežinau, galbūt tikrai. Laikas nebeturėjo ribų. Mano palengvėjimas nebeturėjo ribų. Niekas nebeturėjo ribų, nes tada pamačiau savo išsigelbėjimą.

Pamažu, lyg iškviesta mano balso, kilo saulė.

Paskui mačiau, kaip ugnies liežuviai, tarsi raugaudami jos kūną ir kraują, lėtai įgavo jėgos. Aplinkui plito geležies ir dūmų kvapas, tarsi perspėdamas visus, šaukdamas, kad jis nugalėjo.
Nesąmoningai iš manęs veržėsi rauda, nuplukdydama siaubą ir paniką. Aš saugi. Aš išsigelbėjau. Man niekas nebegresia.
,, Kol kas“,- cyptelėjo balselis galvoje. Įsitvėrusi į medį lėtai kėliausi nuo žemės. Aš saugi. Neilgam, bet aš saugi. Ugnis taip nurimo ir kartu su Erės sielos likučiais. Pakilo vėjas, pakėlė nuostabius, žėrinčius pelenus ir nunešė juos į Vakarus. Po minutės, dviejų ar pusvalandžio pradėjau judėti paskui Erę.
Kilnojau kojas vieną po kita. Šypsodamasi saulei ir virpėdama nuo rytinio vėjo broviausi pro medžių šakas, krūmus ir klausydamasi bundančių paukščių čiulbėjimo savaip pasitikau mane išgelbėjusį nuostabųjį rytą.

Gyvybės dulkės

Paukštis plazdėjo savo auksiniais sparnais – ir iš jų pabiro žvilgančios plunksnos.

  …Plunksnos degė, sparnai degė, visur vyravo agonijos ugnis..

Jų buvo vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai susidarė menkas kalnelis plunksnų. Paukščio nebebuvo, jis buvo viršuje su stebinčia akimi.

…Jų ašaros gydo. Jų ašaros žudo juos pačius.

Galiausiai plunksnos ėmė tirpti, kol beliko buvo auksinės dulkės. Jos švytėjo, skambėjo, prašėsi pagalbos.

…Auksas lydėsi, sidabras juokėsi.

Sidabrinis vėjas suvirpėjo ir nunešė dulkes viršun. Jos kilo, krykštavo, juokėsi. Fone skambėjo stygos bei klavišai, jie dainavo vienkartiniais garsais. Dulkelė po dulkelės jos formavosi į kažką džiaugsmingo. Kažką, kas padės žemei rasti savo kelią, atkurti savo atmintį ir istoriją.

…Vaikas verkė. Krištolinė ašara nuriedėjo jo skruostu. Viena ašara – tiek daug skausmo.

Šviesa susidūrė su garsu. Vilko kaukimas. Jis kaukė mėnuliui, pasitiko jį. Tai pradžia, gimsta gyvybė. Pasitik ją kaip savo naujagimę sielą. Mylėk ją, saugok.

…Jie sumetė leisgyvius kūnus į duobę ir padegė juos. Baigta.

Ką mes padarėme?

Šampūnas

  Kartą pirkau šampūno. Šampūno, kuris nepaliaujamai bėgo pro atidarytą angą. Šampūnas kvepėjo levandom, bet ir dar kažkuo karčiu. Kvapas man priminė pavasario vakarus, kai medžiai žaliavo. Kvapas man priminė žėruojančią mėnesieną, kabančią man virš galvos. Tas keistas, nosį kutenantis kvapas man priminė ramią, išsvajotą vaikystę. Priminė akimirkas, kai juokas pasiekdavo krūtinės giliausią kertelę, jog akyse pasirodydavo ašaros, o šypsena rakindavo žandikaulį. Bet buvo ir kitas kvapas.
Tas kartumas man priminė pamotės tamsias akis, šiurkščius žodžius. Tas kartus kvapas man priminė aptirpusias rankas, kai nebegalėdavau už save pakovoti. Priminė mėlynes, kurias jaučiau esant.
Daug laiko man truko visa tai užmiršti. Saldus kvapas, kartus kvapas, sūrus kvapas – tai tebėra prisiminimai, atklystantys po šitiekos metų savęs atsisakymo.
Ir štai, kartą nusipirkau šampūno.  Šampūno, kuris kvepėjo levandom.

 

Ištrauka iš novelės ,,Geriau už prisiminimus“

<…>  Jie sėdėjo tyliai jaukioje kavinukėje šalia universiteto miestelio, abu vengdami vienas kito žvilgsnio. Levis stebėjo, kaip krintantys subtilūs saulės spinduliai tapė kavą, švelniai judančią jo puodelyje, auksinėmis  spalvomis, blėsčiojančiomis ir besikeičiančiomis iš šaltos į ugninę. Jam pasirodė ypatingas kontrastas tarp šiltos spalvos ir tikrojo kavos skonio – daug kas tikėtųsi saldaus bei švelnaus skysčio, apgaubiančio jo burną, begeriant šiltą gėrimą, bet vietoj jo įsiveržia kartumas. Levis pagalvojo, jog šitaip galima būtų ir apibūdinti gyvenimą, bet jis nesileido iki tokių proziškų nesąmonių.
Kai jam pabodo stebėjimas ir intensyvus galvojimas apie spalvų spektrą, kurį sugebėtų apimti pilnas kavos puodelis, Levis žvilgtelėjo aukštyn ir pamatė Vivieną, darančią tą patį, ką ir jis. ,,Ši nemėgsta kartumo“, – prisiminė jis, stebėdamas jos arbatą, neišlaikančią tokių sodrių spalvų, kaip kava.

Tai, kaip mergina žvelgė į tolį, vertė jo vidurius persisukti – jos veidas atrodė neįtikėtinai tuščias ir liūdnas, lyg bedvasis.   Levis mąstė, ar toks elgesys galėtų būti tarsi kokia paralelė tarp jų.   Turbūt ne.
Nepaisant to, nedaug praėjo laiko iki tol, kol ji vėl prašneko, suraižydama tylos sieną.
– Taigi, šitie… sapnai, kaip tu minėjai, – mergina lėtai pradėjo šnekėti, jos balsas, iš pradžių vos garsesnis už šnibždėjimą, pradėjo stiprėti, išsivaduojant iš ją surakinusių minčių, – kada jie prasidėjo?
Išgirdęs klausimą, Levis atsiduso ir vėl nusuko žvilgsnį.  Dabar stebėjo besileidžiančią saulę, įsivėlusią į spalvą keičiančius debesis. Jis suspaudė lūpas ir pasijuto nostalgiškai – juk į tokį patį dangų žvelgė būdamas mažas. Vienas ypatingas dalykas visada iškildavo vaikino mintyse bežiūrint į tą dangų, dalykas, kamavęs jį nuo jaunumės. Pirmąjį prisiminimą Levis atkūrė būdamas devynerių, ir jis vis dar prisimena vaikišką smalsumą, kuris augo, nors sapnai nebūdavo tokie dažni, kaip dabar. Juokinga, kad šis vaizdas, miražas, buvo gyvas ir dabar sėdėjo prieš  jį.
– Prisiminimai, jie prasidėjo dar prieš tave sutinkant, – akimis grįždamas prie Vivienos sumelavo jis. Levis nesuprato, kodėl jo ištariama netiesa lipo prie liežuvio taip lengvai, bet tikrai suprato, jog tai – motyvas. Jis pajuto skausmą, minutei sukaustantį širdį.
Levis nenorėjo, kad ji žinotų, kaip ji iš tikrųjų buvo brangi jam. Nenorėjo, kad ji suprastų, kaip ilgai jis laukė. Levis nenorėjo matyti tų gilių safyrinių akių,  įsileidžiančių daugiau tamsos, negu yra sukaupusios. „Aš laukiau tavęs visa gyvenimą“,- nenorėjo, kad mergina išgirstų šituos žodžius, manė ją esant šventybe, kurios nevalia tapyti. Levis pasiryžo daryti bet ką, kad paslėptų savo jausmus už aukštų sienų.
Bet vaikinas suvokė nebūsiąs stiprus, kai grįžo žvilgsniu prie merginos, matė jos trapius, krentančius pečius, mėlynumą, dūžtantį į šipulius, akyse besikaupiant sūriam ašarų vandeniui. Greta jo širdis prisipildė kaltės, suvokus, kad jo pastangos ir vėl nepavyko.
Juk jis, vis dėlto, buvo siaubingas melagis.

Gabriela Liubartaitė, 2 a klasė

***

Ką galima nuveikti, kol išvirs kava? Kava išverda per apytiksliai penkias minutes. Atrodytų, nedaug. Tačiau… Tos penkios minutės galėtų pakeisti gyvenimą. Arba ne…

             Laukiant, kol išvirs kava, vos per penkias mažytes minutes begalinėje laiko jūroje galima: 1) susitepti sumuštinį. Ir dar liks laiko pažiopsoti į televizorių, rodantį tikrai niekam neaktualias ir neįdomias reklamas iš „Top shop“; 2) visas penkias minutes vėpsoti pro langą. O! Kaimynė, kuri ir vakar vedžiojo šį keistą, pusiau pliką (iš tiesų labiau panašų į žiurkę nei į šunį) padarą, nusipirko naujus batus; 3) ypač piktiems, gyvenimu nusivylusiems žmonėms, kurie tampa laimingi, kai kiti nelaimingi: per visas tas penkias minutes galite atsukti vandens čiaupą ir palikti jį likimo valiai, įsivaizduojant ištroškusius vaikus Afrikoje; 4) iš širdies sudainuoti dainą. Garantuoju, ji taip pralinksmins viršuje bei apačioje gyvenančius kaimynus, kad šie ims daužyti į radiatorius prašydami dar; 5) praskaidrinti žmogui nuotaiką. Paskambinti močiutei, kuri ims pasakoti viską, kas įvyko per pastaruosius dvidešimt metų, nors tai visiškai neatsakys į klausimą, kurį uždavėte jos ilgo ir suvelto monologo pradžioje; 6) pasakyti, ką jauti. Pasakyti mamai, tėčiui, draugei, draugui, močiutei, ypatingo vienišumo atveju net vienai iš dvidešimt septynių savo kačių, kad brangini ir myli labiau už viską šiame pasaulyje; 7) susitaikyti. Vienas skambutis, viena žinutė, vienas nuoširdus pokalbis, kurio gale nuskamba nuoširdus „atsiprašau“. Manau, kad tai geriau už bet kokią išpažintį bet kurio tikėjimo bažnyčioje; 8) nusijuokti. Paskambinti geriausiai draugei, ir tiesiog juoktis. Visas penkias minutes. Sako, kad tai ilgina gyvenimą.

Ugnė Žilinskaitė 2 E

Knygos mano gyvenime

Jau nuo senų senovės knygos kažką reiškė. Vieniems tai buvo dekoracija, interjero detalė, kitiems išskirtinumo simbolis, tretiems turto, galios, išprusimo demonstravimas. Nors praėjo ir daug metų, vystėsi technologijos, vyko pažanga, žmonės ir toliau knygas skaito, skaitė ir skaitys. Kodėl? Ogi dėl vienos elementarios priežasties. Nė vienas technikos išradimas taip neišlavins žmogaus vaizduotės, kūrybiškumo, mąstymo ir intelekto, kaip knygos. Taip pat knygos ir biblioteka puikiai puošia namus ir interjerą. Asmeniškai aš vaikystę praleidau knygų apsuptyje ir tuo didžiuojuosi. Knygų pasaulis mane atpalaiduodavo, leisdavo pabėgti nuo problemų ir rūpesčių į kitą pasaulį su mylimais veikėjais, nesvarbu, ar tai buvo raganos, robotai ar tiesiog žvėreliai. Pirmą kartą į knygų pasaulį mane įvedė mama, nes ji man jas skaitė, kai  išmokau skaityti savarankiškai, pasinėriau į knygų skaitymą nuo  lietuvių liaudies pasakų   iki filosofinių, istorinių knygų. Knygos man davė labai daug ir dėl to esu joms be galo dėkingas. Vardan jų gebu aiškiai ir vaizdžiai reikšti mintis, turiu lakią vaizduotę, nes knygos labiau negu filmai skatina žmogų  įsivaizduoti aprašytą vietovę, veiksmą, be to, jose yra žymiai smulkiau apibūdinti veikėjai, jų aplinka, jų charakteriai, jų mąstymas, jų atliekami veiksmai, labiau negu knygų sutrumpintose versijose – filmuose. Kaip įmanoma į dviejų valandų trukmės filmą sutalpinti keturių šimtų puslapių knygą, ar turinčią  jų netgi daugiau? Visada maniau, kad knygos nėra tik paprasta popierių krūva su dailiu viršeliu ar puikus padėklas kavos ar arbatos puodeliui. Mūsų šeimoje knygų niekada griežtai nebuvo galima, mėtyti, ar kitaip jų negerbti. Jos visada buvo labai gerbiamos, mylimos ir saugomos. Laikai keičiasi, kartu keičiasi ir visuomenės mąstymas. Nemažai paauglių, vaikų ar netgi suaugusiųjų mano, kad knygų skaitymas yra tik tuščias laiko švaistymas, jo ,,stumimas‘‘ ir netgi teigia, kad technologijos palaipsniui jas išstums. Aš sakau griežtą – ne! Bet kuris save gerbiantis ar bent kiek supratimo ir ,,košės galvoje‘‘ turintis žmogus skaito knygas. Nesvarbu, ar tai būtų prezidentas, ar mechanikas, kepėja ar policininkas, batsiuvys ar politologas. Visi, kurie nori būti protingais, išsilavinusiais, išprususiais žmonėmis skaito knygas. Nesvarbu, ar tai būtų knygos popierinė ar elektroninė versija, svarbu, kad žmogus skaito ir tai nėra gėdinga. Iš to juokiasi tik labai žemo intelekto ir skurdaus pasaulio suvokimo atstovai. Su tokiais net neverta bendrauti, nes toks kontingentas jus žlugdys ir dvasine, ir protine prasme. Nebent jūs esate toks pats kaip ir jie. Bet, ne, nemanau, nes tokio tipo žmonės nebūtų įstengę iki galo perskaityti šio gana ilgo rašinio. Pabaigoje norėčiau palinkėti skaityti knygas, nes gyvenime jos tikrai jums pravers.

Justas Galvanauskas I E

Gyvenimo kelrodis

   Gyvenimo keliu einame kiekvienas, tik kiekvieno mūsų kelrodžiai skirtingi. Ne vieną šimtmetį pasaulio išminčiai suko galvas, ieškojo atsakymų į nuolat iškylančius klausimus. Kokia mūsų gyvenimo prasmė? Koks mūsų buvimo žemėje tikslas? Kaip galime pakeisti pasaulį?

Ne vienas girdėjome aforizmu tapusį teiginį: „Gyvenimas neperskaityta knyga“. Šis žodžių junginys gali atrodyti visiškai tuščias ir nieko nereiškiantis tam, kuris garsiai šaukia nekenčiąs knygų, nemėgstantis skaityti. Jis niekada nesupras jaudulio, kuris apima verčiant puslapį po puslapio, o kartais tą patį sakinį skaitant keletą kartų. Daug paprasčiau taukšti apie savo individualybę, nors gyvenime dažniausiai žengiame koja kojon su minia, bijodami bent kuo išsiskirti. Juk pusė pasaulio gyvena aukštyn kojom, tad kodėl turėtume vienodai mąstyti? Jei mus traukia burtis krūvon, kodėl giname savo slapčiausias mintis ir jausmus? Kad labiau suprastume kuria kryptimi eiti, patirties ir žinių galime semtis knygose. Gal vieną dieną, atsivertus knygą, gyvenimo tikslas nušvis, kurio tikrai nerasi spoksodamas į televizorių. Gal jau tvirtai žinosi ar bent nujausi, ką veiksi gyvenime, tuomet drąsiai žygiuok į priekį.

Atsiversk knygą, atrasi naujų, visiškai nežinomų, negirdėtų dalykų, paslapčių ir pastebėjimų kaip ir gyvenime, kuris mus žavi ir traukia.

Rūta Liutkutė 1E

Kaip knygos veikia žmones?

   Kaip knygos veikia žmones, kokia iš jų nauda? Štai mūsų šiandien keliami klausimai. Mano nuomone , žmones galima būtų suskirstyti į tris tipus: labai mėgstančius skaityti , galinčius skaityti ir  nemėgstančius skaityti.

Vieniems knygos yra tarsi visas gyvenimas, jie jas gali skaityti ir skaityti, tokiems žmonėms net sugalvotas pavadinimas – ,, knygų žiurkės“ . Tokie žmonės skaitydami gali atsiriboti nuo tikrojo pasaulio ir susikurti savąjį vaizduotės pasaulį, kuriame praranda laiko nuovoką . Kai kurie net nebenori sugrįžti į tikrąjį pasaulį, nori pasilikti savajame , kur viskas yra pagal juos. Sakoma , jog skaitydamas gali išmokti rašybos ir skyrybos, bet aš  tuo abejoju , nes ne visiems tai galima pritaikyti, kad ir kiek tu skaitysi, visko neišmoksi. Kiti žmonės yra tokie, kurie ,, iš bėdos“  gali skaityti , bet jau ne savo malonumui . Tokie žmonės skaito, kai jau labai reikia, pavyzdžiui, kai mokslo įstaigoje liepia ir kai jie žino, jog reikės rašyti rašto darbą . Tada jau nėra kur dėtis ir reikia skaityti,  nors ir su dideliu nepasitenkinimu . Ir dar yra žmonių,  kuriuos aš priskiriu  trečiajam tipui –  tai žmonės, kurie nemėgsta skaityti knygų, jie gali pradėti skaityti, bet iš karto juos suima tingėjimas ir miegas . Jie gali padaryti viską, kad tik nereikėtų skaityti, gal net ,, velniui sielą parduoti“. Nebūtinai šie žmonės turi būti neraštingi, tiesiog jiems nepatinka skaityti ir už tai tikrai jų smerkti nereikia . Aš save priskirčiau tarp antrojo ir tarp trečiojo tipo žmonių , nes aš galiu skaityti tada , kai tai yra privaloma , mane knygų skaitymas migdo , nesvarbu, kaip aš jas skaityčiau … Galiu skaityti atsigulusi ar atsisėdusi lovoje, bet, perskaičius kelis puslapius, mane suima miegas, o vėliau, po kelių minučių, ir užmiegu. Dar sugebėjau užmigti sėdėdama prie darbo stalo. Atsibudau su skaudančiu kaklu … Nuo tada aš sėdėdama prie stalo grožinės literatūros nebeskaitau . Esu girdėjusi ne kartą , kaip žmonės teigia , kad vaikus nuo mažens versdami skaityti, jiems išsivystys įprotį skaityti knygas ir jie toliau ,, laimingai“ skaitys , ber aš tikrai nesutinku su šia mintimi . Taip, gal vienam tai taps įpročiu , bet kitam –  tiesiog bus kaip baisus prisiminimas, kaip jį vertė skaityti , manau , tam vaikui ar suaugusiui žmogui bus nemalonu net ,, užmesti akį“ į knygą,  jam tai bus kaip blogiausias prisiminimas , kurį jis prisimins visą laiką .

Tad neverskime žmonių skaityti , jei norės – skaitys , jei ne – neskaitys . Gyvename laisvoje šalyje ir viskas priklauso tik nuo žmogaus pasirinkimo,  mes nesame kažkokie Dievai, kad galėtume nurodinėti, kaip elgtis, kaip gyventi,  ką daryti ar ko nedaryti, mes galime padėti tik patarimu . Tad gyvenkime savo gyvenimus su knyga ar be jos …

Ema Remeikytė

***

Deimantė Kazanskytė

Kalėdinis stebuklas

1 scena
Vieta: Lelijų gatvė, senasis Orleanas.
Laikas: vakaras apie šešias.
Veikėjai: Niklausas – vienišius, verslininkas.
Diana – vieniša policijos pareigūnė. 

Kūčių vakaras, žmonės renkasi namuose prie stalų, gatvės jau beveik tuščios.  Tik šen bei  ten vaikščioja pavieniai žmonės. Vienas iš jų buvo Niklausas.  Pagaliau grįžęs namo po penkerių metų, jis mėgavosi kiekvienu šio miesto kvapu. Kiekviena nauja diena ir  niekaip negalėjo atsigrožėti dangumi.  Eidamas ir stebėdamas žvaigždes jis pajuto, kaip į kažką atsitrenkė,  taip pat išgirdo ir  skardų pasipiktinusios merginos balsą…

 Diana: Gal galėtum žiūrėti, kur eini, ir būti atsargesnis?
Niklausas: O, labai atsiprašau, panele, užsisvajojau… Ar tai aš kaltas dėl jūsų išpiltos kavos?
Diana: Taip, jūs! Nieko  tokio nusipirksiu kitą!
Niklausas: Ak, atleiskite dar kartelį. Ar leistumėte man pavaišinti jus kava? Beje, aš Niklausas.
Diana: Diana.
Niklausas: Diana, ar kur skubate?
Diana: Deja, bet taip. Noriu nueiti į bažnyčią, kol neprasidėjo mišios…
Niklausas: Norėčiau, jus palydėti, jeigu nesupyksite, o vėliau pavaišinti kava.
Diana:  Su mielu noru, jeigu tik pats neskubate namo, juk Kūčios…
Niklausas: Šeimos neturiu, todėl namo neskubu, Kūčias vienam švęsti per daug liūdna…
Diana: Tuomet su mielu noru išgerčiau su jumis kavos.
Niklausas: Labai malonu! 

Taip besišnekučiuodami jie nužygiavo gatve…

 2 scena
Vieta:  Vero cafe kavinė
Veikėjai:  Stefanas – padavėjas.
Diana – vieniša policijos pareigūnė.
Niklausas –  vienišius, verslininkas.
Kamila – mažoji mergytė, gyvenanti vaikų namuose. 

Padavėjas: Ko norėtumėte?
Niklausas: Latte su šokoladu.
Padavėjas: O panelei?
Diana: Man prašyčiau capucino.
Padavėjas: Ar dar ko nors norėsite?
Diana: Ačiū, ne. 

Padavėjas nueina…

Niklausas: Tai kuo užsiimi gyvenime?
Diana: Neseniai baigiau mokslus. Dabar esu policijos pareigūnė, o jūs?
Niklausas: Nereikia tų oficialių įvardžių, kreipkis tu… neseniai grįžau į miestą, esu verslininkas, planuoju atidaryti žaislų parduotuvę.
Diana: Kur keliavai?
Niklausas: Darbo reikalais… Bet džiaugiuosi grįžęs į Orleaną. Man neduoda ramybės vienas klausimas visą vakarą. Ar galėčiau?
Diana: Žinoma.
Niklausas: Kodėl tokia graži mergina viena švenčia Kūčias?
Diana: Nes gyvenu viena..
Niklausas: Gyvenime nereikia skubėti, norint būti laimingiems.
Diana: Aukso žodžiai!

Padavėjas atneša kavą. Tuo tarpu Niklausas pastebi mažą mergaitę, stoviniuojančią prie lango ir žiūrinčią vidun pavydžiu žvilgsniu.. 

Niklausas: Matai tą mažą mergaitę, stovinčią už lango?
Diana: Taip, stovi jau kokias penkiolika minučių…
Niklausas: Palauk, aš tuoj grįšiu…
Diana: Kur eini?
Niklausas: Pasikalbėti su mažyle.
Diana: Einu kartu!

3 scena

Diana – vieniša policijos pareigūnė.
Niklausas –  vienišius, verslininkas.
Kamila – mažoji mergyte, gyvenanti vaikų namuose. 

Diana nustebusi Niklauso rūpestingumu.  Jie išeina pro duris, o  Kamila jau pasiruošia bėgti..

 

Niklausas: Nebėk!
Diana: Mažute, kuo tu vardu?
Kamila:  Aš Kamila.
Niklausas: Koks gražus vardas. Kur tavo tėvai?
Diana: Mergyt, ar tau  nešalta?
Kamila: Tėveliai čia!

Kamila prideda ranka prie širdies. Niklausas pažiūri į  Dianą.

 

Niklausas:  Manau, ji gyvena be tėvų…  Ji sušalus.
Diana:  Tikriausiai jau keletą dienų nebuvo namie..
Niklausas: Kamila, kur tu gyveni?
Diana: Ar galime tave palydėti namo?
Kamila: Mergaičių namuose, ten mane labai muša kitos mergaitės… Nenoriu namo…
Niklausas: Ateik čia.

 Jis paima mergaitę ant rankų, o Kamila susigūžia jo rankose. Diana tyliai paklausia:

 

Diana: Ką tu darai?
Niklausas: Dabar nusivesiu ją į kavinę, o vėliau į namus.
Diana: O kaipgi mergaičių namai?
Niklausas: Rytoj jiems paskambinsiu.
Diana: Kamila, norėtum su mumis švęsti Kalėdas?
Kamila: Ar galima?
Niklausas: Žinoma, ar norėtum karšto šokolado ir pyrago ?
Diana: Tai aišku, kad norėtų.

 Kamila nusišypsojo, jos vaikiška šypsena nudžiugino ir juos, jie grižo į kavinę.

 

Niklausas: Atsiprašau!

 Prie jų priėjo Stefanas (padavėjas)

 

Stefanas: Ar dar ko nors norėsite?
Diana: Taip. Karšto šokolado ir obuolių pyrago.
Niklausas: Tris porcijas.
Stefanas: Supratau.
Niklausas: Ateisi man padėti namie su šia mažyte?
Diana: Žinoma.

 4 scena

Vieta: Niklauso namai.
Veikėjai:
Diana – vieniša policijos pareigūnė.
Niklausas –  vienišius, verslininkas.
Kamila – mažoji mergyte, gyvenanti vaikų namuose.

 Po keleto valandų Diana atrakino duris. Niklausas įnešė miegančią Kamilą  ir paguldė ją ant lovos. Tuomet  grįžo į  koridorių.

 

Niklausas: Ar tikrai ruošiesi su mumis švęsti Kalėdas?
Diana: Taip, nors  kartą pasijusiu kaip šeimoje… Nors per vienas Kalėdas…
Niklausas: Gali, jeigu nori, šiandien nakvoti pas mane.
Diana: Ne, turiu nupirkti dovanas jums. Juk neateisiu tuščiomis..
Niklausas: Tai padarysi ryte.  Gal raudono vyno?
Diana: Su mielu noru!

Laikas: Kalėdų rytas.

 Pabūdo Kamila. Diana ir Niklausas jau buvo grįžę ir dengė pusryčių stalą.

 

Diana: Labas rytas, Kamila, kaip miegojai?
Kamila: Gerai.

Niklausas linktelėjo Dianai.

 Niklausas: Kamila, eime pažiūrėti, ką atnešė Kalėdų senelis?
Diana: Tikrai, eime prie eglutės!
Kamila: O jis buvo atėjęs?
Diana ir Niklausas: Taip, eime, mažute!

Šios tris širdys Kalėdas sutiko drauge. Visi jie buvo laimingi. Jie jautėsi kaip viena šeima.

 

***

Ieva Stripeikaitė, 3d

Šaldytuvas

Jam dažnai būna šalta.  Tik ne tada, kai ji būna šalia.  Tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis.  Šiluma tampa šalčiu, o šaltis –  šiluma. Kartojasi žodžiai?  Taip jau būna.  Kai jis nežino ,  ką pasakyti,  nesako nieko arba sako viską.  Jaudulys užpuola sielą. Ir jis supranta,  kad gyvenime viskas nespindi gražiomis spalvomis.  Jis tiki baroku  –  pučiasi didelis muilo burbulas,  saulės šviesoje suspindi gražiausiomis spalvomis ir tada viskas.  Toks gyvenimas.

Jis pakilo nuo krėslo,  nes suprato,  kad mintys nuėjo per toli.  Apsižvalgė.  Tarsi kažkas stovėtų už nugaros.  Deja,  jis vienas.  Ji taip ir negrįžo šalčio paversti šiluma.  Nuleidęs galvą,  nupėdino iki šaldytuvo.  Atidarė.  Žiūrėjo.  Uždarė.  Grįžęs smigo į krėslą.

Toks gyvenimas…  Trapus ir žiaurus.  Bandė įtikėti,  kad čia jis visko valdovas.  Bet renesansu žavėtis buvo sunkiau.  Atsivertė knygą,  kad pabėgtų nuo paties savęs.  Sunku susikaupti ir skaityti,  nors galvoje kužda balsai.  Kužda net jis pats.  Kas tas balsas,  kurį jis girdi,  kai skaito tyliai.  Vienas iš klausimų,  neduodančių ramybės.  Gal šaldytuve atsirado kažkas naujo?

Pokyčiai

Šiandien viskas kitaip.  Šiandien priimam kitokius sprendimus.  Gyvenam kitokiom nuotaikom.  Matom, girdim,  jaučiam visai kitaip.  Galbūt priklausomai nuo oro.  Galbūt nuo sekundės,  privertusios ryte atmerkti akis.  Žmonės vadina tai ,,kuria koja išlipai iš lovos“ dėsniu.  Moterys kartais užsimena apie „PMS“.  Vyrai…

Būna dienų,  kai jaučiamės nesaugiai.  Stebim kitus,  sugaudami jų žvilgsnius,  nukreipiam savus.  Girdim svetimus pokalbius.  Tyliai smerkiam.  Kreivai žiūrim į močiutes,  maldaujančias užleisti vietą atsisėsti autobuse.  Nesuprasti,  vieniši,  įskaudinti…  Galbūt prieš metus kitus…  Kai jie atsiranda mūsų gyvenime, o po to išeina,  jaučiamės nesaugiai.  Tarsi kiekvienas būtų toks,  kaip jie.  Juk visi kažkada kažką palieka. Reiškia,   yra paliktų.  Nesaugių.  Vienišų.  Įskaudintų.  Tai esam mes  –  lygiai tokie patys kaip ir jie.

Dar pasitaiko tokių,  kai visus glostom savo šiluma.  Tada, sugavę kito žvilgsnį, nusišypsom.  Užleidžiam močiutes atsisėsti autobuse.  Nuoširdžiai padėkojam parduotuvių darbuotojoms už nuorodas ieškant kavos.  Juokiamės,  džiaugiamės.  Tada visas pasaulis atrodo gražesnis.  Klausomės muzikos.  Galbūt užsimiršę,  pradedam linguoti galva.  Stotelėje jie kreivai žiūri.  Čia tie – nesaugieji.

Kartais būnam dėmesingi,  kantrūs,  susimąstę.  Žaidžiam žaidimus,  vaidindami dukras,  tėčius, moksleivius,  studentus,  darbdavius,  dirbančiuosius, senelius…   Iš to susideda viskas.   Rolės.   Iš jų esam sudaryti mes,  jie,  gyvenimai.  Tada atsiranda  nuotaikos.  Jei esam gerai nusiteikusios dukros,  žavimės tėvais,  stengiamės jiems įtikti.  Jei esame kantrūs dibantieji  –  laukiame paaukštinimo.  Tik galbūt nesulaukiame.  Ir kiek daug priklauso nuo nuotaikos.

Žmonės vis kitokie.  Mūsų nuotaikos keičia dienas,  o dienos  –  mus.  Ir šiandien vėl viskas kitaip.  Be to, turbūt,  nebūtų įdomu.

Galvosūkiai.

Ji stovėjo prie lango.  Lijo.  Mąstė apie daug dalykų:  kodėl žmonės priima klaidingus sprendimus, kodėl nežino,  kas bus toliau,  kuo galima tikėti,  o kuo ne. Juk draugės pasiūlė  nueiti pas būrėją ir viską sužinoti.  Bet vargšė būrėja, žinanti, kas nutiks artimiausiomis  dienomis.  Ne, vargšė ne dėl to.  Kaip neįdomu būtų gyventi,  jei matytų ateitį.  Jei tik žinotų,  kad tuoj suskambs telefono ragelis,  kad tuo pačiu metu musė įkris į arbatos puodelį,  netyčia paliktą ant pianino. Arba jei žinotų,  kad kol Ji sieks telefono,  akimirka sustos.

O jei būrėja pamelavo?  Ir skambučio ji nebesulaukė?  Liko stovėti prie lašais nutaškyto lango.  Toliau mąstė.  Šovė mintis apie Jį.  O gal Ją.  Šiais laikais kažkaip diskriminuojama vien idėja apie tos pačios lyties du žmones viename kambaryje.  Šį kartą Ji galvojo apie Jį.  Jo rudi plaukai kvepia nukritusiais, sudžiūvusiais rudens lapais.  Bet Jis nestovi prie lango.  Ir nemąsto.  Gal Jis net neegzistuoja.  Jie visi tokie, nuolatos  dingsta iš Jos gyvenimo.  Jos mintys sukosi apie  Jį, nors Jo net nebuvo.  Jis tūnojo Jos mintyse jau ilgą laiką, visai nesiruošdamas Jos palikti.

Buvo sunku.  Ji nukreipė akis į laikrodį,  kuriame gyveno nesustabdoma  į dešinę pusę bėganti rodyklė. Ji negalėjo sulaikyti nieko:  nei minčių,  nei Jo,  nei laiko. Baisu,  kraupu,  negailestinga.  Užsimerkė. Prisiminė nelemtą vargšę būrėją,  musę,  skambutį,  Jo kvapą.  Mintys bėga greit, jų nesustabdysi. Pamanė ,  kas būtų,  jeigu…

***

Vilniaus Žemynos gimnazijos mokinių eilėraščiai apie laisvę, tremtį…

Deividas Dambrauskas I F klasė kūrybos

            Kas yra laisvė?

         Laisvė tai viena svarbiausių vertybių, dėl kurios žmonės kovojo daugelį metų. Iškovoję ir apgynę šią vertybę, mes visi jaučiamės saugūs, nepriklausomi. Mes visi supratome, kokia laisvė yra svarbi, kai išsivadavome iš sovietų okupacijos. Supratome, kad laisvę reikia tausoti. Laisvė atskleidžia mūsų norą bei siekį pasiekti kažką daugiau, pasiekti tai, kas anksčiau buvo nepasiekiama. Mes suprantame, kad esame nepaprastos būtybės, kurios turi džiaugtis kiekviena akimirka dėl to, kad mes esame čia, dėl to, kad mes mokame svajoti, tikėti, mąstyti. Taigi, žmogus, pajutęs laisvę, supranta, kokia didžiulė yra jos kaina ir kad jos keisti į nieką kitą jis tikrai nenorėtų.

Rūta Liutkutė 1 E klasė
Aš pareinu

Kodėl aš viena įkalinta čia –
Tarp sienų storų keturių?
Išgirskit mane, išsiveskit slapčia,
Išlaisvinkit nuo šių minčių –
Jos puola ir sukas ratu.
Kas rytą, kas vakarą jas palieki,
O josios ir vėlei kartu.
Neramios, juodžiausios,
Atstumtos visų,
Be laimės, vilties ir tiesos,
Jos kelia ir gula, tamsu ar šviesu,
Nelaukia rytinės rasos.
Kodėl mane slegia šita painiava
Kodėl nesuteikia jėgų
Noriu ištrūkti greičiau aš iš čia
Ir prisiglaust prie draugų.
Gal neužmiršo jie mano dainų,
Nei balso, nei žvilgsnio aštraus.
Gal kantriai laukia – aš pareinu –
Noriu prie jų prisiglaust.

Deimantė Kazanskytė 1 F klasė

Už pasaulio ribų numestas
Už  ką  ir pats  nežinau.
Už žodį, mintį iš širdies?
Aš uždarytas tamsumoj…

Labiau skaudės  tikrai
Už tiesą, nei už melą.
Draugai už mirusį  laikys,
Nes ištremtas į nežinią esu.

Nenori Dievas man padėt
Ir  velnias nesirodo.
Šąlu apleistas aš,
Pasaulio pakrašty

Tačiau širdis karštai viltim liepsnoja,
Viltim – namo dar kartą grįžt.

Linda Kepežinskaitė 2 G klasė
Mirštančiojo skundas

Už laisvę kovojęs ir pasmerktas mirčiai,
Na kurgi, kurgi teisybė šioje šalyje?
Kitų žmonių kraujas vis  liejas, vis liejas
Tarsi krentantys lapai rudens pradžioje.

Eglės, Ąžuolai ir broliai mano,
Būkit teisingi, neskęskit rūke,
Juk duonos už pinigą nenusipirksi
Nors būsi tiesiajam kovos TU  lauke.

Kovoki be gailesčio už ateitį savo,
Nes aš jau guliu čia mirties patale.
Kentėdamas tarnui, norėjau tik laisvės,
O man ji su nuostaba –  paimki mane.

Nesigailiu ėjęs, bent jau pabandęs,
Ant „dūšios“ ramu lyg tyloj, migloje,
Kaip šaltis nusmelkęs šaltai man per širdį,
Jaučiausi kaip vienas karys AŠ lauke.

Samanta Valiūnaitė 2 G
TREMTIS

Jaunystė – tai grožis ir džiaugsmas –
Sudužo staiga,
Kai išniro tremtis man skirta.
Kai teliko skausmai – vien vargai,
Kai ašaros liejos laisvai.

Tremtyje aš verkiau
Ir save vis smerkiau,
Gal gyvent nemokėjau,
Kad jaunas čionai patekau
Ir visko  taip greit netekau.

Tėvynės laiškuos aš prašiau:
-Pagailėkite jūs nekaltų!
O laiškai gal pražuvo,
Gal neliko aplinkui gyvų.

Tremtyje suradau aš ir badą, ir mirtį,
Baisiai kentėdamas, saugojau viltį –
Kuo greičiau, kuo greičiau
Sugrįžt į namus.
Kuo greičiau apkabinti savo tėvus.

 

 ***

Dominyka Tilindytė 2 G
Pokalbiai su savimi

 Kodėl mes ne visada randame laiko savo mylimiems žmonėms?

Mes ne visada randame laiko savo mylimiems žmonėms, nes esame per daug užsiėmę? Mes skubame kažkur, skubame gyventi, skubame pasivyti laiką ir aplankyti visus, bet niekada nelieka laiko tiems, mūsų mylimiems žmonėms. Mes nepastebime jų, nepastebime,  kad jiems mūsų reikia, kad jiems reikia mūsų šilumos, kad jiems reikia vietos mūsų gyvenime, jiems –  mūsų svarbiems žmonėms, mes nepastebime net to, kad skubėdami mes sugaištame  daug daugiau laiko negu gyvendami ramiai, skubėdami mes ne visada spėjame, tuomet laikas kontroliuoja mus, nesugebame skirti dėmesio tiems, kam iš tikro jo labai trūksta, nesugebame padaryti taip, kad kitiems irgi būtų gera, malonu, šiuo atveju nesugebame padaryti taip, kad mūsų mylimi žmonės būtų laimingi…
Juk nesunku yra apkabinti, paklausti, kaip sekasi, ar tau kažko reikia, bet visų sunkiausia yra tai, kad nemokam vertinti to, ką turim dabar, nes vėliau galim netekti savo mylimų žmonių, graušim save, kodėl nesugebėjom apkabinti ir pasakyti, kad pasiilgom, tada, kada buvo tam tinkama proga, bet nesusivokėm  laiku, mes nesuprantam, kad ne viskas šiam pasauly yra amžina…
Tad, jei gali, turi progą pasakyti tam, ką tu myli, kad jo pasiilgai, džiaugiesi, kad jis yra tavo gyvenime, pasakyk, nes vėliau gali nebelikti tam laiko ir gali būti per vėlu, juk nei vienas iš mūsų nesam amžini…
Neskubėk gyventi, o paskubėk įrodyti, kad myli…

Kodėl gyvenimas atima iš tavęs tai, ką labiausiai myli?

Kodėl jis viską sugadina, kai esi iš tiesų laiminga ? Gal tai galimybė atrasti kažką naujo? Gyvenimas moko pasakyti „ sudie“, ir atranda tą, kuriam gali ištarti nedrąsų „ labas…
Pasakyti „ sudie“ taip sunku, taip liūdna, beveik neįmanoma…
Kodėl, kai myli, visus matai laimingus, o kai liūdna, visas pasaulis atrodo niūrus…
Kai myli,  į kitus žiūrėti net nebeįdomu, lauki savojo, kol galėsi pamatyti, apkabinti,  ir, vien tik pamačius jį, šypsena lieka ilgam.
Bet, kai supranti, kad viskas baigta, kad nieko jau tarp jūsų  nebebus niekada, gyvenimas atima iš tavęs tai, ką, mylėjai be galo, labiau už viską, tai, kuo tikėjai, tai, dėl ko gyvenai…
Kai lieka prisiminimai, kai viskas primena tą, su kuo buvai laiminga, ir supranti, kad niekas nepakeis to,  kas buvo…
Jautiesi tokia nelaiminga, sugniuždyta, nebematai gyvenimo prasmės…
Kai viską bandai atitaisyti, nori laiką atsukti atgal ir vėl patirti tai, kas buvo tavo laimės priežastimi…
Kai klausia tavęs, kaip  sekasi jums draugauti, kodėl be nuotaikos, vos gali tramdyti ašaras veide…
Atrodo, laikas užgydys visas žaizdas, bet vis tiek niekada nepamirši to, kas sujaukė tavo gyvenimą, suteikė tiek laimės, bet taip pat ją ir atėmė, nusinešė su savimi , ir nebežinai, kada vėl jausiesi laiminga…
Kai pamatai gatvėje mielą  porą, galvoji, kaip jiems pasisekė, kad jie turi vienas kitą, kokie jie laimingi, kaip myli vienas kitą ir brangina, bet juk tu irgi kažkada taip jauteisi…
Bet tas kažkas  nepakeis to, kam sakydavai nedrąsų „ myliu“, sakydavai, kad pasiilgai, niekada nepamirši , ką mylėjai, nepaisydama pykčių, bėdų, nuosmukių…
Bet gal kažkada rasi,  kam pasakyti „ labas“, ir tave supras, gal pamilsi, o gal vėl nekęsi, bet tai bus ne dabar, ne iškart, nes juk po nakties ateina diena, kaip ir po nelaimingos meilės laukia sėkmė…
Nepyk ant nieko, kad tau taip lemta, nepyk ant gyvenimo, kad jis toks.
Viskas turi pradžią, viskas turi pabaigą…

Kodėl žmonės meluoja, bet nesako tiesos?

Gal kai kurie žmonės laikosi taisyklės – „ Geriau saldi tiesa –  nei kartus melas“  Ne, geriau pasakyti tiesą iš karto, kad ir kokia ji būtų skaudi.  Melas, kuris pirma nuramina ir leidžia galvoti kitaip, o vėliau nužudo ir duria  peiliu į nugarą…
Juk melas ir išdavystė yra du skaudžiausi dalykai, kurie gali mus įžeisti, ir tampa jie priežastimi nepasitikėjimo niekuo…
Kartą apgautas ir įskaudintas žmogus, sunkiai gali vėl pasitikėti kažkuo, bet kartais jau net nebeturi jėgų tikėti ir bijo nudegti vėl…
Meluoti melagiui lengva, bet taip pat gal net malonu, bet tikėti melu nėra gera ar saldu, gal kuriam laikui ir nuramina melas, bet vėliau, išaiškėjus tiesai, yra velniškai sunku…
Dėl melo viskas ir vyksta, skiriasi poros, dėl melo pykstasi draugai, dėl melo pykstamės su tėvais…
Melas- tai toks trumpas žodelis, bet žudo pasitikėjimą greitai, o tiesa anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškėja…

 Draugystė, kas tai?

Draugystė – kas tai? Draugystė – tai žodis, jausmas, kuriame telpa tiek akimirkų, prisiminimų, juoko…
Draugauti  gali daug žmonių, bet geriausi draugai –  tik du Žmonės, geriausias draugas –  tai kažkas nuostabaus, kažkas gražaus, nes mes ne visi dar suprantam, kas yra draugystė, ne visi mokam atsirinkti draugus, o tikrus atsirinkti dar sunkiau, nes, atrodo, bendrauji su žmogumi, viskas lyg ir gerai, gali dėl jo pasiaukoti , o jis tiesiog už akių tave šmeižia ir tavęs visai nevertina, susitinkate kasdien, leidžiat smagiai laiką, bet vis tiek tave jis apkalba,  tau sako:„…pasikeisiu, viskas bus gerai, bet, nė velnio, niekas nėra gerai, vis tiek daro tą patį, ir net nesusimąsto apie tai, ką žadėjo…

Jei radai tikrą draugą, saugok kaip auksą, mylėk kaip mamą ir elkis su juo taip, kaip norėtum, kad su tavimi  elgtųsi,  juk šiais laikais pasitikėti žmogumi yra sunku, o rasti tą, kuriuo gali pasitikėti, dar sunkiau.. niekada negali žinoti, kada  tave apgaus, negali žinot, ar, suradęs kitą draugą, neiškeis tavęs į jį…

Visi juk galim gražiai pakalbėti, apsimetinėti, kad viskas gerai, bet iš tiesų niekas nėra tikras ir negali pasakyti į akis, kad kažkas yra blogai , kad kažko bijo, kad bijo įskaudinti ar įžeisti, bet meluodami dar labiau įskaudina, dar labiau nei sakydami tiesą, geriau sakyti tiesą, kuri iš pradžių įžeidžia, o paskui  gydo, nei melą, kuris pirma gydo, o paskui tiesiog nužudo… jei negali pasakyti tiesos, pamėgink, o ne tiesiog „ just  ignor“… ir nelauk, kol tas žmogus pats pradės tau neberūpėti, juk draugas –  tai žmogus, su kuriuo gali juoktis ir verkti, šnekėti apie viską, kuriam gali pasakyti paslaptį, džiaugtis su juo kiekviena akimirka, ir suprasti  jį iš pusės žodžio, juk draugas –  tai kažkas gero, nuostabaus, tai yra tai, ko už pinigus nenusipirksi.

 ***

    Būna nesiseka, mes spjaunam ant visko. Nebežinom, kas esame, nebepažįstam nei savęs, nei kitų. Bet atsiranda tokių žmonių, kurie pradeda kitiems pasakot apie tave, tarsi pažindami tave labiau, nei tu pats apie save nutuoki, po to klausia tokių dalykų, kurių net pats nežinai, ir nežinai atsakymų į iškeltus jų klausimus… Prišneka tokių dalykų, kad net kartais taip norisi pabėgti nuo visko, visų žmonių, tiesiog išnykti iš šio pasaulio, iš šių žmonių minčių, iš jųjų gyvenimo… bet atsiranda kažkieno ranka, kuri tave sulaiko, kuri neleidžia pabėgti, o tik laiko, kad liktum.. Bet mes bijome, kad vieną dieną niekas neišties net piršto. Laikas bėga, gyvenimas keičiasi, kuo labiau jį pažįstame, tuo toliau ir labiau jame pasiklystame, brendame gilyn vis labiau ir labiau, nebežinome, kur ir kas esame, kodėl esame čia, o ne kažkur kitur… Pasimetę, pasiklydę mes ieškom laiptų, tilto į laimę, o priėję suprantame, kad tie laiptai dar toli, tiltas dar nepastatytas, nėra  galimybės tais laiptais pakilti ir žengti tuo tiltu, ir taip mes vėl brendame žemyn… Kiek daug tų, kurie žadėjo amžinybę, žadėjo būti šalia ir nepranykti, pasilikti ir palaikyti sunkią minutę, akimirką… ir kiek mažai tų, kurie savo pažadą ištesėjo, pasiliko su manimi ir palaikė, kai buvo sunku, patarė ir išklausė, kai tau išties to reikėjo… Silpsta jėgos, bejėgis kūnas, ištiesiame rankas ir bandome lipti iš tos duobes ir ieškoti laimės kruopelės, ištiesiame rankas ir kapstomės, toliau stengiamės kovoti dėl savo laimės…
Bet, jei tau nesiseka dabar, nenusimink, aš žinau, kad ateis diena, ta laiminga diena, kada tu jausiesi pati laimingiausia,  džiaugsiesi savo gyvenimu ir mylimų žmonių vaidmeniu tavo gyvenime..

 ***

    Mylėti yra gerai, bet priežastis, dėl kurios myli, dar geresnė…
Tai kartais taip sunku paaiškinti, taip sunku įrodyti, taip sunku tuo patikėti…
Ta meilė – tai tie brangūs žodžiai, pasakyti pigiems žmonėms… kai  jausmai stipresni, nei proto veiksmai, tai širdis, ašaros, išlietos dėl skausmo, parodo, kokia skaudi ir kerštinga gali būti meilė… Bet jei meilėje vyrauja  melas, tai iš tos meilės nieko gero nebus, gal nebent  tokia silpna, silpna, tarsi prigesęs židinys, dar vis laistomas vandeniu, o paskui vėl pliekiamas ugnimi…
Meile –  juk židinys, kuris, jei tinkamai kurstomas, degs toliau, o, jei ne, tai,  bėgant laiku, užges…
Jausmų gali būti daug…  gali meilėje prisipažinti , bet, jei tu jos neįrodysi, tai juk nieko ir neįvyks, nes mes juk vis mokam gražiai pašnekėti…
Gal sakai, kad klaidingai darau, kad, jei apgavo vienas, tai nepasitikiu visais, tai įrodyk, kad aš tau svarbi, kad galiu tavim pasitikėti, tada pasitikėsiu ir tavim, man užteks pasitikėti tuo, kuris myli mane, o aš myliu jį, o visa kita –  nesvarbu…
Juk meilėje svarbiausia –  pasitikėjimas ir jausmai…
O tai, kad mes gyvenam toli vienas nuo kito, tai, kad mus skiria 300km …
Tu klausi manęs, kodėl taip retai parašau? Jei tau neparašau, tai dar nereiškia, jog apie tave negalvoju, tavęs nepasiilgstu, jei tu toli, tai mano mintyse visada šalia… jei nerašau,  tai laukiu, kol parašysi tu, kol pasiilgsi ir duosi žinią, kad apie mane galvoji…
„Aš tave myliu” – tik trys žodžiai, tik vienuolika raidžių ir tiek daug Jausmų… Akimirkų… Minčių…

  Gyvenimas – kaip debesys?

Gyvenimas kaip žaidimas, kurį žaidžiam visi, o taisykles kuriamės patys,
gyvenimas tarsi muzika, kuria girdi visi, bet kiekvienas girdi skirtingai, ir tik taip, kaip nori girdėti, ir tik nuo jų pačių priklauso, kaip ją supranta…
Gyvenimas kaip debesys? Tai klausimas, kuris turi daug reikšmių,  bet vienintelė reikšmė, kurią ir  aš suprantu, tai yra ta, kad gyvenime ir jo taisyklėse yra laikas –  metai, mėnesiai,
savaitės, paros, dienos, naktys, valandos, minutės, sekundės.. be šios taisykles gyventi neįmanoma… be laiko nebūtų dienų ir naktų, be pasaulio nebūtų salių, be meilės nebūtų skausmo, taip pat kaip ir be žmonių nebūtų gyvenimo..
Kiekvienas žaidžiam savo žaidimą, pagal savo taisykles ir kaip mokam, yra, kas sukčiauja, o kas tiesiog žaidžia, nes reikia jį žaisti,.. juk šiame žaidime nieko nėra neištaisomo ar neklystamo…žaiskime šį žaidimą, taip, kad negalvotume, kad žaidžiam tam, kad žaistume, o žaiskim tam, kad būtų linksma, nepamirštama ir nuostabu, juk šiame žaidime yra daug ėjimų, daug kauliukų metimų, daug įdomybių bei linksmybių, žaiskime taip, kad prisimintume kiekvieną šio žaidimo ėjimą, žaidėją, metimą…
Juk gyvenimas –  tai debesys, kurie eina ir plaukia tolyn kartu su vėju… juk gyvenimas – tai žaidimas, kuris juda pirmyn ir tik į priekį, nei sekundei negrįžta atgal…

Deimantė Kazanskytė 1F

Kai tu…

Kai tu ateini,  tos akys…
Jos  krenta į manųjų gelmes.

Kai tu ateini, tos lūpas…
Jos šnabžda žodžius, ar girdi?

Kai tu ateini, tas kvapas…
Jis vėjo gūsiais atsitrenkia į mane…

Kai tu išeini, tie prisiminimai..
Jie guodžia ir šildo mane.

 Miestas

 Miestas –  ten mano namai,
Asfaltas suspaudžia stipriai.

Gatvės –  tai mano vaga.
Žibintai papuošia ir ją.

Miestas – ten tavo draugai.
Vaikystėj kvatota linksmai.

Gatvėse  tavo vieta,
Muzikai skambant šalia.

Miestas – tai mūsų namai,
Mes jį suprantam gerai.

Gatvės – tai mūsų vieta,
Kur gera pabūt visada.

Dar noriu pabūti!

Nors saulė jau leidžias,
Dar noriu pabūti.

Klausytis jūros dainos,
Išgirsti gražiausias natas…

Nors dangus jau mėlsta,
Dar noriu pabūti.

Girdėti žuvėdras,
Pamiršti bėdas.

Nors smėlis jau šaltas,
Dar noriu pabūti.

Stebėti žvaigždes,
Girdėti giesmes…

2014 – spalis

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Brangus
ir mielas,
svarbiausia —
mielas.
Mano mamutas.
Apakęs
nuo palyto,
tiek metų netrypto
žemės posūkio.
Nekeliaujantis,
laukiantis,
svarbiausia —
laukiantis.
Įsmigs iltis
kraujuojančioj
dvasios skylėj.
Numirs,
bet paliks,
svarbiausia —
paliks.

Tarp kavinės staliukų mėgdavo slėpti savo gyvenimo istorijas, kurių pabaigos niekada netenkino. Matydamas greta gyvenančius žmones, kurie visą laimę dovanodavo tirpios kavos pokalbiui ar šleikščiai saldinto pyragaičio avantiūrai, aiškiai užuosdavo savo numirimą. Kai jauna, naivią svajonę auginanti mergina šypteldavo atsinešdama  tamsią kavos vienatvę, ironiškai pagalvodavo — tai tą šypsnį regės užrakindamas kibias blakstienas, tai dėl to kažkada dar gyveno…

Ugnė Jonaitytė, IIB

Prakalba į malonųjį tautietį
Brangūs tautiečiai, suprantu, kad kasdien nyksta mūsų patriotizmas. Manau,  jog pasididžiavimas tėvyne ir meilė jai turėtų būti kiekvieno žmogaus širdyje. Juk nuo senų laikų lietuviai didžiuojasi gyvendami tokioje didingoje šalyje, o Jonas Radvanas „Radviliadoje“ rašė: „ juk nuo Baltijos iki Juodosios valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia“.  Skaudu, kai vis daugiau žmonių užmiršta gimtąją kalbą ir raštą. Juk be savo kalbos mes esame niekas!  Turime ją tausoti, puoselėti, perduoti kitoms kartoms ir jokiu būdu jos neapleisti. Lietuvi, turiu vilties, jog tu būtent taip ir elgiesi, ir mokai to savo vaikus ir anūkus.  Juk tikras lietuvis pirmiausiai turi mokėti savo gimtąją kalbą ir tik po to perimti kitataučių kalbas. Mikalojus Daukša „Postilės“ prakalboje rašė: „ Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausiai išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“.  Mano mylimos Lietuvos žemelės gyventojai, tikiuosi, jog mano žodžiai kasdien primins jums gimtinės ir gimtosios kalbos grožį.

Goda Kolesnikovaitė 3C

Miela tauta, jus kviečiu rašto šio išmokti paslapčių.
Ką byloja mūs senoliai ir kvapai senų miškų,
Tuoj išgirsit pakentėję, galgi bus net įdomu.
Šaukia aidas praeities apie didvyrius lietuvius,
Apie didų grožį girių ir lapuočių ąžuolų,
Apie Nemuno gražuolio plaunamų krantų.
Kaip galiūną stumbrą mini Husovianas giesmėje,
Ir kaip mūsų raštas gimė Mažvydo“ Katekizme“.
Kaip svarbu išmokti kalbą vardan mūsų ateities,
Tad lietuvi, nepamirški tu kalbos, nes ji padės.
Vertinki tu savo turtą, nebarstyk jo pakelėj.
Papročius, žiemelę, kalbą puoselėk, mylėki nuoširdžiai,
Ir tuomet tu pamatysi šiltą saulės gūsį,
Jungiantį tėvynę mūsų gėrio saitais amžinais.

Kristina Kavaliauskaitė 3C

Garbė man teko neregėta
Kalbą, jums gerai girdėtą,
Paverst rašytiniu žodžiu,
Pasidalint tokiu džiaugsmu.
Pamirškit užsienio kalbas truputį
Ir prisiminkit gimtąją lietuvių.
Kreipiuosi aš į Jus,
Savuosius Tautiečius.
Neleiskite mūs kalbai imti ir išnykti.
Tauta mūs dar gyva, tokia ir turi likti.
Prisiminkit giesmę Husoviano apie stumbrus,
Kaip aukštino jis Lietuvą ir Vytauto laikus.
Bet negyvenkime vien praeitim,
Žingsniuokim sparčiai mes pirmyn!
Kaip Radvila Rudasis kilkim už senuosius valdovus,
Gal parašys kas knygą ar poemą apie mus,
Kaip veikliai skleidėm pažinimo žodį,
Subūrėm tautą, norinčią žinoti,
Kokia bus jųjų ateitis,
Išsibėgios tauta ar visgi liks.
Viskas priklauso tiktai nuo tavęs,
Pradėkime kiekvienas nuo savęs

Laura Makaveckaitė

Brangus Žmogau,

ar dar prisimeni mane?
Kažkada kiekvieną dieną mane matei. Gyrei mane kitiems. Mane puikiai supratai. Tu manimi didžiavaisi. Buvau užvaldžiusi visas Tavo mintis. Neįsivaizdavai gyvenimo be manęs, o juk ir nereikėjo įsivaizduoti. Supau Tave nuo pat gimimo, lydėjau kiekvieną Tavo žingsnį…
Bet tada Tu išvažiavai.
Pasiėmei tik mažą dalelę manęs. Ten sutikai daug kitų. Su viena nauja susigyvenai, pamanykit tik- perspektyvesnė ji. Aš nykau iš Tavo atminties tyliai, nepastebimai ir neskaudžiai. O man Tavęs labai reikia. Man reikalingi Tavo vaikai. Tokių, kokia esu aš, – vienetai. Aš daug gyvenime ištvėriau, bet taip sunku ir skaudu, kaip dabar, man dar niekada nebuvo.

Prašau, nepamiršk manęs, Emigrante
Tavo lietuvių kalba

Evelina Švinta, IIB

PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ

Mieli lietuviai ir lietuvės,
Argi Jūs nenorite pažinoti rašto,
To šviesaus lietuviško rašto.
Suprasti parašytus rašytojų poterius,
Kuriuos taip gyrė mūsų garbingi kunigai ir
Didingi Lietuvos valdovai.

Tu, dabartinis žmogau, suprask,
Tavo laimė pati neateis.
Iš valstiečio – lengvai bajoru netapsi,
Reikia bent raštą žinoti,
Skaityti mokėti ir didelės valios viskam tam pasiekti.
Taigi, griebk knygą į rankas,
Perskaityk ir pamokyk kitus.
„Karščiau rūpinkis gimtąja kalba ir ją skleiski“.
„Gana man bus, jog šiuo,
nors ir mažu savo darbeliu, –
Kaip manau ir geidžiu, –
Duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius“.
Taip tu atsidėkosi Dievui,
Man ir visai Lietuvai.

Ingrida Dargytė

 

 Žiema

Ledo krištolinėm kurpėm,
Snaigių baltu chalatu
Šalta žiema važiuoja
Ledo blizgančiu keliu.
Jos rogės krištolinės
Blizga sidabru,
Žirgai lediniai skrieja,
Ligi debesų.

Ji barsto baltas snaiges
Iš spindinčių delnų,
Jos sukasi ir krenta
Iš padangių tolimų.

Jos krenta tyliai, tyliai
Ant žemės jau šaltos,
O vėjas jas liūliuoja
Bespalviuos pataluos.

Dovilė Verbickytė 1D

 

Žiema

Šiandien šalta, pučia vėjas,
Sniegas krinta išprotėjęs.
Kalėdų senis jau už lango
Ar ne per anksti atėjęs?

Dar tik lapkričio pradžia,
Bet šaltukas jau nakčia
Vandenį ledu paverčia,
Tyliai, tyliai paslapčia.

Ir tada sakau, žmogau,
Nėra vietos tau daugiau
Šitoj Žemėj paslaptingoj
Kur tik sninga, sninga, sninga…

Rugilė Kraulaidytė 1D

Trumpas ir beprasmis jauno žmogaus gyvenimas

Jau buvo beveik vidurnaktis, mėnulis kybojo tiesiai jam virš galvos, kai vaikinas atvėrė senas, girgždančias daugiabučio laiptinės duris ir žengė ant pirmojo laiptelio. Mėnulio šviesos spinduliai, nors ir neryškūs, pasiekė jo veidą ir atsispindėjo akyse. Vaikinas nužingsniavo link šaligatvio, kurį vos teapšvietė apsiblausę gatvės žibintai, kartkartėmis jis žvilgtelėdavo  tai į vieną, tai į kitą pusę, tarsi tikėdamasis ką išvysti niūrioje nakties tamsoje.

Dešinėje rankoje turėjo nedidelį maišelį – neužtruks, tuoj pripildys. Vaikinas buvo šiek tiek suirzęs, ėjo skubėdamas, nes nebegalėjo pasipriešinti begaliniam narkotikų poreikiui ir norėjo kuo greičiau numalšinti kojų skausmą. Jis ir tegalvojo tik apie tai, kaip pasijus laisvas lyg paukštis, ir tada jam niekas neberūpės: nei girtuokliaujantys  tėvai, nei vyresnysis brolis, kuris tik gavęs progą jį sumuša, nei jis pats, nei skausmas kojose.

Jau arti, mato mirksinčią lempą virš laiptinės durų, tuoj surinks „tiekėjo“ telefono numerį, ir šis, išėjęs pro duris, šį tą duos. skambino keletą kartų, bet niekas neatsiliepė. Vis stipriau jautė svaigulį, bebaigiančias nutirpti, nebevaldomas kojas ir sukniubo prie laiptinės durų…

Pabudo gulėdamas lovoje mažame kambarėlyje. Netrukus atsivėrė durys ir pro jas įėjo pagyvenusi moteriškė, apsivilkusi baltais lyg sniegas drabužiais, priėjo prie lovos ir tarė:

— Labas rytas, kaip jaučiatės?
— Kur aš esu? – su nuostaba paklausė jaunuolis.
—Ligoninėje. Šiandien ryte jus čia atvežė. Turėtumėt būti dėkingas tai moteriai, kuri mums paskambino ir pranešė radusi vaikiną, gulintį  prie namo laiptinės durų.

Dabar jis atsiminė, kur buvo naktį, kaip ėjo pirkti svaigalų ir kaip sukniubo prie laiptinės, bet jam tai mažai terūpėjo, jis tik norėjo, kad tėvai ir brolis apie tai nežinotų. Todėl ir paklausė:

— O mano artimųjų dar neieškojote?
—    Ne, dar neieškojome, bet jei pasakysite savo pavardę, pabandysim surasti.
—    Nepasakysiu, nes nenoriu, kad jų ieškotumėt. Tiesiog taip reikia…
— Na, gerai, vėliau pakalbėsim, dar bus laiko.
— O kiek mane čia laikysite?
— Na, atsižvelgiant į jūsų būklę, laikysim dvi savaites, o gal ir mėnesį, kol pagysit.
Moteris žinojo, kad jaunuolis negyvens ilgiau kaip tris savaites.

Jau antrąją savaitę vaikinas pasijuto labai prastai, todėl nusprendė parašyti atsisveikinimo laišką savo artimiesiems, nors ir žinojo, kad jiems mažai terūpi. Tačiau  vis tiek  mylėjo savo mamą, brolį, tėvą.

Jis spustelėjo raudoną mygtuką ant sienos, tuojau pro duris įėjo toji pati moteris.

— Prašau, atneškit man popieriaus lapą ir tušinuką, -tarė negarsiai.
— Tuojau, aš greitai… — pasakė moteris ir nubėgo.
Gavęs popieriaus, jis pradėjo rašyti:

„  Brangi mama, tėve, broli…

Guliu vienas palatoje. Šalta ir niūru ne tik čia, tarp keturių sienų, bet ir mano širdyje. Jaučiu, kad mirštu: šąla kojos, tirpsta rankos ir svaigsta galva, tačiau noriu pasakyti jums tai, ko nepasakiau per visus dvidešimt savo metų…

Iš tikrųjų mylėjau šį gyvenimą. Kaip paukščiui sparnai, kaip žemei lietus, taip man buvo reikalingas gyvenimas… Deja, tai supratau tik dabar…

Atleiskit man už viską. Atleiskit, kad narkotikai man buvo brangesni už jus. Atleiskit man visi, tačiau nebegaliu. Skausmas mane palaužė visiškai, todėl išeinu iš šio pasaulio, palikdamas jums dar vieną taurę kančios. Tik nesmerkit manęs – tai mano paskutinis noras. Mane sunaikino ne skausmas, kurį pagimdė narkotikai, o liūdesys, gyvenęs mano širdyje.

Dar kartą atleiskit…“

Beprasmis to jauno žmogaus gyvenimas…

Jonas Žvirgždas, 2 ^G

Neišblėstanti prisiminimų šiluma

Namai lyg negyvi – girdėti laikrodžio tiksėjimas, lietaus barbenimas į stogą, lauko šurmulys.  Einant pro kambarius kyla seni užmiršti vaizdai.

Prisiminimuose namai kvepia mandarinais, močiutės keptais sausainiais ir spragsinčiomis malkomis. Juose taip šilta, man netgi įdomu, ar ši šilumą sklinda nuo židinio, ar nuo žmonių aplinkui.  Visi kažką daro – šnekučiuojasi, žaidžia, gamina valgį ar tiesiog klauso muzikos ir dairosi –  tikrai galiu pasakyti, kad visiems linksma, šilta ir malonu. Retai susirenka visa šeima į vieną vietą, tačiau malonu  jausti kambarį „gyvą“.

Mama pakviečia visus valgyt. Tas didelis medinis stalas dabar atrodo toks šiltas, užklotas močiutės  staltiese, papuoštas gyvomis gėlėmis ir žvakėmis. Močiutės namuose stalas visų švenčių metu surenka didelę kompaniją. O jau maistas! Net seilė tįsta. Visiem bevalgant staiga pasigirsta skambutis ir tą sekundę viskas sustoja. Tėtis nueina atidaryti durų ir grįžta ne vienas. Į kambarį įžengia storas barzdotas dėdė su raudona kepure ir dideliu maišu. Ar bereikia aprašinėti, kaip nušvinta vaikų veidai.

Išpakavę dovanas visi susėda kas kur,  gurkšnoja karštą vyną ir dalinasi savo pasakojimais ir išgyvenimais. Taip besėdint atrodo – amžinybė gali praeiti. Netgi visiems svečiams išėjus, tėvams užmigus, tas tuščias kambarys, tas stalas, tas židinys – viskas gyvena. Daiktai patys ima šurmuliuoti.

Dabar viskas kitaip: didelis medinis stalas, židinys, kuriame degė malkos,  atrodo tokie lediniai. Kad ir kiek baldų pristatysite, kad ir kiek gėlių prisodinsite, kambarys vis tiek liks  tik šaltas tuščias kambarys. Joks radiatorius jo nesušildys taip, kaip sušildo šeima, giminės, artimieji.

Dabar atrodo – tuoj praviksiu, bet pasigirsta durų skambutis, tikrai žinau – čia ne tas senas barzdotas dėdė su kepure, nes dar nėra sniego. Pro duris įžengia trys žmonės: mama, labiausi iš visų mylintis žmogus, pas kurį sugrįšime patarimo net  suaugę, tėtis, žmogus, su kuriuo būdami maži sudarome komandas ir nepiktybiškai pasijuokiam iš mamos, pralinksmindami visą šeimą, brolis, išdaigų bendrininkas, palapinių statytojas, draugas, peštynių iniciatorius,  kuris nebegyvena kartu. Vienu žodžiu – Šeima.

Namai ir vėl gyvens? Girdėsiu visokiausius garsus: juoką, muziką, balsus, kojų trepsėjimą, keptuvėje čirškinamą kepsnį? Jei tereikia kartais stabtelti, numesti darbus į šoną ir susėsti papietauti su visa šeima kartu, aš pasirengusi tai daryti vėl ir vėl. Žinau – tai suteiks daugiau laimės nei įsivaizduojame.

Greta Jokūbauskaitė, 2D

Pasaulio medis – simbolis, rodantis, kad visos žmogui žinomos kosmoso plotmės yra susijusios ir pavaldžios vienam centrui. Apie tokį mūsų protėvių pasaulio suvokimą kalbėjome per lietuvių kalbos pamokas ir gautas žinias pritaikėme piešdami schemas, parodančias Pasaulio medžio esmę.

Lelija

            Neseniai varčiau savo pasakų knygas ir vienoje, tarp pageltusių puslapių, radau gėlę. Susimąsčiau. Tai ta lelija, kuri ilgam paliko vieną įvykį mano atminty.

Buvo karšta vasaros diena. Lėtai liūliavo ežeras. Gulėjau ant pievutės, kaitinausi ir klausiau muzikos. Žinoma, mieliau būčiau ėjus į kambarį, o ne tysojusi karštyje, tačiau buvau paprašyta prižiūrėti jaunesniąją pusseserę Emiliją, kol ji pasipliuškens vandenyje. Man ant nugaros tykštantys lašai tarsi bylojo apie tai, jog staiga stojusi kaitra dar nespėjo sušildyti šaltiniuoto vandens, kartu viliojo atsigaivinti. Tad pasidaviau pagundai ir nėriau į ežerą.

Plūduriuodama ant nugaros, jaučiau raminantį bangų siūbavimą. Aplinkui kvepėjo baltos it sniegas lelijos. Buvo gražu stebėti palei ežerą palinkusias nendres, ir galvelę kyščiojančią antį, tikriausiai lizde saugančią savo mažylius. Užsimerkusi girdėjau, kaip paukščiai gieda giesmeles, laukuose laigo vėjelis, ir visa tai susijungia į vieną pasakišką harmoniją.

Iš tokios idilės mane prižadino Emilija. Sugalvojo pasitaškyti…

Po ilgų mudviejų maudynių pasijutau pavargusi ir, lipdama ant kranto, paprašiau Emiliją nebristi į gilumą.

Saulutėje sušilau. Jau buvau pradėjusi snūduriuoti, kažką sapnuoti, išgirdau šūksnius, panašesnius į burbuliavimą. Akimirką pagalvojau, kad tai tik sapno užuomazgos. Staiga pašokusi išvydau, kaip iš vandens protarpiais išnyra Emilijos veidas įkvėpti oro. Mikliai šokau į ežerą. Šuoliais, yriais… Greičiau, greičiau nusigauti arčiau jos, atrodė, jog kuo labiau stengiuosi, tuo lėtesnė tampu. Emilija vis bandė stvertis už nendrių, tačiau šios jai nė kiek nepadėjo. Nepamenu akimirkos, kai pagriebiau pusseserę už rankų, atsitokėjau paguldžiau ant žolės. Mergaitė kūkčiojo ir papurtė galvą. Apkabinau, priglaudžiau prie krūtinės ir kartojau, kad jau viskas gerai, norėjau, kad nusiramintų. Jaučiau, kaip ji dreba. Buvo aišku, jog ne iš šalčio – juk saulė dar tebesvilino.

Po valandėlės Emilijai jau buvo geriau. Staiga sušalusioje rankutėje išvydau gėlę. Leliją. Ji dėl gėlelės rizikavo, bet tikslą pasiekė. Abi nusijuokėm. Emilija minutėlę žiūrėjo į leliją ir ištiesė ją man:

– Ačiū už išgelbėtą gyvybę…

  Kotryna Marcinonytė
IId. klasė                                                   

Kūrybiniai bandymai: rašau lyrinę novelę.

 

Dieduko giesmė

Dieną naktį būdavo girdėti prie malūno ežero giesmės. Giedodavo Stasys Bruzgevičius, mano senelis. Geras žmogus jis buvo. Padėdavo bažnyčioje per mišias ir dažnai joje giedodavo. Tačiau niekur jam nebuvo taip jauku ir malonu giedoti, kaip prie malūno ežero.

Gyveno jis toli nuo kaimo, tamsiam ir niūriam miške. Liūdna vienam jam būdavo. Bet kai tik pabusdavo, pasikinkydavo savo kumelaitę ir atvažiuodavo kaiman. Gyveno vienas, be žmonos ir vaikų. Visi jį pamiršo, seną dieduką, kaip jis save dažnai vadindavo ir juokdavosi. Neturėjo moteriškės, kuri gėlių darželių prisodintų po langais, skaniai valgyt pagamintų.

Malūno ežeras visada tylėjo, nė bangelės nematydavau. Atrodydavo, kad jame slypi kokia didelė paslaptis.
Nuo ryto iki vakaro Bruzgevičius, būdavo, sėdėdavo tarp pušų ant kelmelio ir giedodavo savo tėvo parašytas dainas. Medžiai šlamėdavo, tarsi pritardavo giesmėms. Malūno ežeras atrodė neatskiriamas nuo seno dieduko. Giesmės padėdavo prabusti ežerui ir sukelti bangas. Bangos atrodydavo tarsi šokis, per kurį senolis dalindavosi su ežeru išmintimi, paslaptimis ir jausmais.

Senas ir ligotas S.Bruzgevičius buvo. Vienintelė kumelaitė galėdavo pradžiuginti ir padėti pamiršti diedukui savo skausmus, nuveždavo jį prie ežero.

Rytais, vos saulei patekėjus, Bruzgevičius išvažiuodavo iš namų. Tik vieną rytą, jis nenuvažiavo. Vėliau ir kitą rytą, po to ir trečią. Neturėjo jėgų atsistoti. Jautėsi kaltas, kad per jį malūno ežeras negali atsiskleisti. Kaimo žmonės, pastebėję, kad jo jau keletą dienų negirdėti, atvažiavo: šaukė, ieškojo dieduko prie namo. Nei kumelaitės, nei seno dieduko neregėti. Ogi iš visų jėgų, kiek tik turėjo, pasikinkė kumelę paskutinįkart. Jautė S.Bruzgevičius, kad artėja pabaiga.

Pradėjo giedoti atsisveikinimo giesmę, bet ežeras nebešoko. Liūdėjo ir verkė kartu su dieduku. Tuomet ir senelis nutilo. Žiūrėjo į ežerą, į saulę, į medžius paskutinį kartą. Užmerkęs senas traiškanotas akis, uostė gaivų ryto kvapą. Nusišypsojo ir užgeso.

Dar iki dabar malūno ežeras kenčia. Tyli ir nebešoka. Daug kas sako, kad bangų nėra, nes nėra didelio vėjo, bet aš manau, kad ta didelė mūsų kaimo paslaptis išėjo kartu su dieduku.

 Gabrielės Šimelevičiūtės, 2G kl.

21 abiturientų laida

 Urtė Šegždavičiūtė

tai, kas tarp TIK ir TAK

Kam tu gegutes mano
Išsukinėjai laikrodžiuos.
Dar toks susikaupęs visas.
Lyg dieviškajai misijai skirtas.

Tik riešas tavo taip tyliai
Lyg miegantis angelas verkė.
Nes visad ištraukus gegutę
Laiko rodyklė perduria delną.

Susidėjai medines gegutes
Į kišenę ir mirei. Mirei tu
Taip niekad gimusiu ir nebuvęs.

Žaidimas

Mečiau kauliuką: tavo eilė.
Tik kas tu ir ką čia veiki.
Veidas lyg ir matytas ,bet sakyk,
Ar taisyklės šitaip perkreipė žvilgsnį.

Pro nasrus (burna nebepavadinsi)
Atrajojai visus atsarginius puolimus.
Pasileidau bėgt, tu iš paskos. Šaukei:
-Kai pagausiu, skaudės trumpai!
Po to nebejusi.

Mano vaikeliai

Vaikeliai jau moka pasiprašyti į lauką.
Tada atriša mano blakstienas
Ir išvirsta ant skruostų besijuokdami.

Motiniškai prie lango vis peržegnoti,
Vis žvilgsniu nulydėti noriu, o jie
Vis įsirausia žemėn, sparnelius palikę styrot.

Senelių veidus, atgulusias saules greta
Saujelėn suspaudžia ir grįžta žemėm pakvipę,
Kasnakt miegui jaukiai surišdami man akeles.

Pridegti?

Ne tiems atsimerkiu kartais.
Sakau, kad mano akys neturi spalvos,
Tačiau vis karo rūbų žalumą įžvelgia.

Prašau nelėkti akis išdegus,
Bet jie prikiša išsigandusius veidus,
Paprašo prieš kelionę pridegti,
Tai kas belieka.

O auštant jų vaikai žiūri
Į šulinį ir paklausti:
,,Ar kamuoliai ten įkrito?“
Atsako, kad tėveliai
Gesina akis.

Kam jie sau

Nuo akmens iki žmogaus-
Puse žingsnio, kaip ir nuo žmogaus
Iki Dievo. Tai ačiū, aukščiausias,
Kad akmenims nesutvėrei kojų.

Nors yra ir su kojom. Tik nežinau
Kam jos. Kam tokiems akys, jei
Neketina mokintis matyti. Kam
Tokiems rankos, kam jie sau.

Apleidžiantys save, pamirštantys,
Kad standartai niekam net netinka.
Ieškantys paprastumo, kurio
Pavidalo, kaži, ar tekę matyti.

Tai: kam jie sau? KAM JIE SAU?

 Mano broliai

Broliai, kaip saugu, kai esat šalia.

Kovoj prieš naktines metaforas
Su vienišumais nuolat drebu.
Jau po pirmų miražų jie susinaikina.

Tik niekad netikėkit, kad vaiduokliai yra.

Visi mistiški garsai tai tik
Purvynų griuvimai prie pat,
Grumstams prilakus tiršto lietaus.

Tai kovon? Mano mylimi, mirę broliai