2017 m. gruodžio 8 d. aš ir dar keturiasdešimt du III – IV gimnazijos klasių mokiniai, lydimi trijų mokytojų (E. Liekio, D. Jagučio ir M. Baravykienės) aplankėme VU MF. Ir ne tik aplankėme – gavome švelniai pažinti universiteto gyvenimą: nuo milžiniškos auditorijos, kurioje fakulteto akademinių reikalų prodekanas prof. dr. Rimantas Stukas ne tik supažindino su priėmimo ir mokymosi sąlygomis, bet ir išdėstė glaustą fakulteto istoriją, pirštu parodė į užmūrytą lifto šachtą, kuria anksčiau į auditoriją buvo keliami preparuoti lavonai studentų anatomijos pamokoms ir guldomi tiesiai ant stalo, už kurio dabar stovėjo jis pats. Iš pragmatinės pusės, buvo įdomu išgirsti aukštųjų mokyklų programų palyginimą Lietuvoje, kaip VU MF rengiami specialistai atitinka europinius standartus, kokias studentai turi ne tik mokymosi, praktinių įgūdžių galimybes, bet ir darbo perspektyvas. Didžiausią įspūdį vis dėlto paliko pasakojimas apie studijų sunkumą: iš karto tapo aišku, kad universitetui niekada nereikėjo ir nereikės kovoti dėl stojančiųjų, todėl svarbu, kad stojantieji žinotų, kur eina. Žinotų, kaip sunku studijuoti, kiek asmeninio laiko reikia atiduoti mokslams ir jog tai, toli gražu, skirta ne kiekvienam. Smagu žinoti, kad universitetas supranta savo vertę – tokios studijų kokybės norisi siekti.
Po pagrindinės paskaitos mūsų grupę perskėlė: viena dalis ėjo pabendrauti su universiteto studentais, plačiau pasidomėti apie universiteto gyvenimą, tvarkas, pasiklausyti jaunų žmonių nuomonių apie studijas. Kita dalis buvo doc. dr. Vitalijos Janinos Miežutavičiūtės (kurios charizma, ekstravagantiškumas, humoro jausmas ir gebėjimas visus sudominti dėstomu dalyku, jog jai kalbant nuščiūdavo mūsų grupė, nenorinti praleisti nė vieno žodžio, tiek man, tiek visiems, su kuriais po ekskursijos teko šnekėti, paliko didžiausią įspūdį iš visos ekskursijos) pakviesti į ekskursiją susipažinti su medicinos istorija. Vargu, ar verta bandyti aprašyti ekskursijos prasmę – te pasakyčiau, kad daug ką sužinojome, daug ką prisiminėme, daug ką išmokome susieti. Bet buvo kitaip. Ir į žodžius sunku sudėti įspūdį, kurį paliko ta valanda, praleista su doc. Miežutavičiūte – neįmanoma įsivaizduoti, kad kas nors kitas galėtų vedžioti po medicinos istorijos muziejų.
Įspūdį išvyka paliko tokį, jog nesinorėjo išeiti. Nesinorėjo grįžti mokyklon. Norėjosi tik pasilikti auditorijoje, klausytis dėstytojų paskaitų ir mokytis, mokytis, mokytis…
