Su skaitytojų klubo nariais lankėmės senelių namuose. Prieš atvykstant viską įsivaizdavome kitaip nei buvo iš tiesų. Aplinka jauki, senolės ir jas prižiūrinčios darbuotojos malonios ir bendraujančios. Senelių namuose gyvenimas vyksta šiek tiek lėčiau nei esame įpratę.
Susitikome su senolėmis, su kuriomis greitai radome bendrą kalbą. Nagrinėdami Balio Sruogos memuarinį kūrinį „Dievų miškas” sužinojome, kad kūrinyje vaizduojamas žmogus nevengia sarkazmo, šypsenos ir ironijos tam, kad nužmogėjusioje aplinkoje neprarastų žmogiškųjų vertybių ir išgyvenimų. Taip pat aptarėme ir kūrinyje aprašomą Velykų sceną (143-145 psl.) Dalinomės savo šeimų tradicijomis be ko Velykos mums nebūtų Velykos. Be abejo, ridenome ir kiaušinius. Senolių akys švytėjo. Jos nuoširdžiai džiaugėsi ir juokėsi. Lyg bendrautų su tikrais anūkais.
Ši patirtis ne tik įkvėpė, bet ir sukrėtė. Senolės senelių namuose gyvena tikrai ne mažai laiko (14-20 metų). Pasak V. Mačernio, reikia „mokėti gyventi dūžtančiose formose“, kai žmogui atrodo, kad nėra prasmės toliau gyventi. Tik veikiamas tokių aplinkybių žmogus gali mokytis išlikti žmogumi, branginti amžinąsias vertybes, suprasti gyvenimo prasmę.