Įvyko… Šiandien paskutinis Teatro brandos egzamino dūžis „mano menininkams“ atnešė aukščiausius įvertinimus. Didžiausia mokytojo laimė – talentingi mokiniais. Akivaizdu, kad esu laimingas.Galiu apie juos kalbėti labai daug, bet gerokai svaresnės yra teatro egzamino vertinimo komisijos mintys:„Sveiki, Gintaro mokiniai,„Šviesiame mūsų tėvynės plėtros ir augimo procese „(citata iš Grigaliaus kūrybinio darbo aprašo) vyksta dar ir brandos egzaminai. Ir ne bet kokie – menų (teatro) mokykliniai brandos egzaminai. O šiame globalios pandemijos chaose yra tokia Žemynos gimnazija, toje gimnazijoje yra toks pasišiaušęs pamišėlis mokytojas Gintaras, kuris, laužydamas bet kokias taisykles, subūrė grupę neramių sielų, kuriems ne tas pats, kas vyksta čia pat už lango, kas vyksta valstybėje, kas vyksta su žmonėmis, ar artimaisiais.
Mieli, abiturientai, Kotryna, Justina, Austėja, Gabriele, Lilūna, Grigaliau, Matai ir Nagli,rašau jums visiems bendrą laišką, nes Jūs man suteikėte viltį ir galimybę pasidžiaugti, kad mūsų valstybė, mūsų Tėvynė nepražus, nes ateina stiprūs, brandūs, kritiškai mąstantys, atjautūs jauni žmonės. Nenoriu tuščiažodžiauti, tik linkiu, kad Jūsų jautrios sielos nepaklystų šitam vartotojiškam, moralę prarandančiam pasauly.“. „Džiaugiuosi, kad mokinių atsakymuose stipriai jaučiamas, reiškiamas pasitikėjimas savimi, didžiavimasis savo padarytu darbu, sveika nuovoka ir teigiamas įsivertinimas.“. „Visi esate nuostabūs, pasirinkote sunkią literatūrą, transformavote ją į savo kalbą ir nerealiai sunkiomis aplinkybėmis sukūrėte labai įdomius darbus. Tobulumui ribų nėra.
Pagarba jums ir geriausi linkėjimai kelyje, kokį bepasirinktumėte.“. „Puikiai atsakėte į klausimus, apgynėte savo pozicijas, leidote dar iš arčiau pažvelgti į jūsų kūrybinius tikslus ir potyrius. Ir labiausia vertinu jūsų blaivius, argumentuotus įsivertinimus.
Patikėkite, gyvenime dažnas darbdavys prašys jūsų savęs prisistatymo, įsivertinimo. Ir tai nebus lengva.“. „Linkiu jums gero skrydžio, kaip tiems paukščiams. Tačiau ir jums, ir paukščiams skrydis – ne vien palaimos kupinas svaigulys, bet ir didžiulis darbas, kuriame kiekviena klaida gali būti lemtinga. Todėl skrydžiui ruošiamasi iš anksto. Dažnai ruošiamasi ne po vieną, o pulkais, šeimomis, jaučiant atsakomybę už silpniausius. Paukščio skrydis moko jausti save ir erdvę, vertinti aplinkybes. O kartu nepasitenkinti vien patogia šilta gūžta. Moko įveikti baimę, pasirūpinti kitu, pabėgti nuo vienatvės, o skrydyje sutiktos audros stiprina ir grūdina. Paukščio skrydis – ne tik tolyn. Jo trajektorija – ir vertikalė: nuo žemės link dangaus, kad ir skausmingai – aukštyn link saulės. Tokia kryptis egzistuoja ir žmogaus gyvenime, jo svajonėse, mintyse, darbuose, kūryboje. Tik taip nesijaučiame esą menki, silpni ir pažeidžiami. Manau, kad jūsų kūrybinis polėkis, jūsų nemiegotos naktys, ginčai ir diskusijos, klupimai ir pakilimai liks jūsų atmintyje visam likusiam gyvenimui.“.
