Vakar (2021-02-12d.) beveik šešios dešimtys Vilniaus Žemynos gimnazijos mokinių bei istorijos, literatūros, teatro mokytojai susitiko su rašytoja Aneta Anra, kalbėjosi apie netrukus pasirodysiantį dokumentinį romaną „Jehudit. Atmintis neturi siužeto“, kurį išleis leidykla „Odilė“. Gimnazijos antrokai skaitė Anetos siųstą kūrinio rankraščio II-ąją dalį ir pirmosios dalies ištraukas. Ačiū Anetai už galimybę išvysti ir aptarti rankraštį, su kuriuo neabejotinai užsimezgė nuoširdus, jautrus ir reflektyvus gimnazistųpokalbis, kuriuo jie dalijosi su autore. Skaitant antrokų refleksijas, akivaizdu, kad tekstas kuria itin jautrų santykį su skaitytoju. Nors knygos atmintis skaudi, autorės pasirinktas kelias padeda pažinti žmogų ir nežmogų Holokauste, susipažinti su tikrove, atpažinti save ir savus. Rokas atpažino babcią, Ugnė giliai išgyveno vaikų skausmą, Jovilė jautriai pastebėjo dabarties kitoniškumą, Deimantė nėrė į nežinomybės siaubą, Kristupas mąstė apie žmones, gyvenančius ir miegančius miškuose, Dominyka žavėjosi Ditos meile Juliui, mylimojo atpažinimu. Autorė, būdama šalia, suteikia skaitytojui galimybę prisiliesti prie Holokausto žaizdos, kaip Sandra sako, įtraukia, įsuka į moterų pokalbį, kol skaitantysis tampa pokalbio dalimi. „Jehudit“ yra kūrinys, kurio trūko, tekstas, kuriantis dialogą su Mero „Lygiosiomis“, užpildantis žiojėjusią tuštumą, prikaustantis dėmesį, reikšmingai veikiantis jauno žmogaus žvilgsnį į istoriją, save ir kitą. Gimnazistų minties susitikimo su „Jehudit“ patirtis žemiau. Neabejoju, kad susitikimas su šia knyga praturtintų kiekvieno bręstančio žmogaus dvasią, ženkliai išplėstų žinių ir jausmų lauką, o juk kaip tik šiuo metu atnaujinamas ugdymo turinys.
Dešimtokės Ugnės Šlepavičiūtės refleksija apie Anetos Anros knygos rankraštį.
„Trumpai norėčiau pasidalinti savo mintimis apie pirmąją knygos dalį. Man arčiausiai širdies buvo Anetos atėjimas į kavinę, kai ji užsisakė du gabalėlius torto ir savo dar negimusiam vaikučiui sakė: „Mano mažiuk, kokių istorijų tu klausaisi…“ Situacija su padavėja, kuri mano, kad čia tik nėščiosios užmojis, tačiau tai visiškai kas kita…
Labai norisi saldinti tą tiesą. Ji tokia karti.
Ir šiaip… visur, kur kalbama apie dar negimusį Adrianą ir Ditą, labai jautru.
Man patinka kūrinio stilius. Gal kiek sunkiai suprantamas (vis pagaunu save sutrikusią), nes vyrauja gana daug veikėjų, daug veiksmo, ištraukos iš pokalbių, pačios Anetos gyvenimo intarpai, tačiau tikrai negaliu sakyti, jog mane tai erzina, ne. Visi šie minėti dalykai yra labai svarbios detalės ir be jų daug kas būtų tarsi skylėta ir neaišku. Tiesiog reikia įsigilinti, galų gale… juk čia nėra lengvas romanas.
„Babcia naktimis verkdavo. Vakarais melsdavosi. Tai buvo siaubingiausi vakarai, kai matydavau babcią verkiančią ir besimeldžiančią.“ Man skaudžiausia, jog Hana su broliuku, nors ir buvo dar tokie mažyčiai, jau išgyveno ir suprato šitokį siaubą.
Labai graži ištrauka su grybais, Hana Anetą vaišino grybais, Aneta pasakoja, kad valgo grybus tik iš babos Olios, nes tik ja ir pasitikėjo, kitų grybai galėjo būti nuodingi. Tačiau Hanos suvalgė, nes „juk negaliu nepasitikėti moterimi, kuri per karą išgelbėjo vaikus, argi jos grybai galėtų būti nuodingi?“. Labai gražu ir ypatinga, kažkas išskirtinio, kad pati rašytoja taip perpina savo gyvenimą, prisiminimus su įvykiais Holokauste.
„Jei negrįšiu vakare, kitą rytą plentu eikite pas močiutę į kaimą. Pakelėse gyvenantys žmonės jus pamaitins. Jei neateinu, vadinasi, mane suėmė, o gal išvežė. Jokiu būdu nelaukite manęs čia.“ Labai paveiku. Susigraudinau. Motinai tai kartoti vaikams, savo didžiausiam turtui, turėjo būti neapsakomai sunku. Vaikučiams taip pat… girdėti tokius žodžius, kupinus nežinios, baimės.
„Per Vėlines išvežė net iš kapinių tuos, kurie atėjo uždegti žvakių, juk uždrausta minėti Vėlines.“ Sunkiai suvokiamas nežmogiškumas. Net mirčiai neduodama laisvė, neleidžiama jos gerbti.“
Gimnazijos antrokai taip pat rašė:
„Tiesiog labai puiki, liūdna bei sudominanti knyga. Sudomino nuo pat pradžios. Labai patiko tai, jog nėra naudojami seni lietuviški žodžiai ? Skaitydamas net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas. Nesu aš didelis knygų mėgėjas, tačiau labai patinka kelios, kurias esu jau skaitęs ne vieną ir ne du kartus. Knygos ištraukos jau keliauja į mano TOP. Tikiuosi, pavyks gauti knygą, kai ji bus išleista. Autorės parašas būtų išvis super. Ištraukos stilius patinka tuo, kad istorijos greitai ir intensyviai seka viena kitą, istorijos yra labai įdomios ir nepaprastos. Mėgstamiausias veikėjas yra babcia. Manau, todėl, kad ji yra labai panaši į manąją, taip pat savo močiutę vadinu arba babcia, arba baba. Skaitydamas dažnai jausdavau išgąsti, nors kartais autorė skatindavo nusišypsoti. Viena tų citatų, kuri leido nusišypsoti: „Štai valgau ponios Hanos grybus, juk negaliu nepasitikėti moterimi, kuri per karą išgelbėjo vaikus, argi jos grybai galėtų būti nuodingi? Suvalgiau visą dubenį. Skanu.“ Kitos citatos neramino, gąsdino: „Gaudė žmones ir išveždavo net neleidus užsukti į namus, kad ką nors pasiimtų.“; „Sako, per Vėlines išvežė net iš kapinių tuos, kurie atėjo uždegti žvakių, juk uždrausta minėti Vėlines.“; „Kai iš tolo pamatydavome ateinančią mamą, nuleisdavome kopėčias. Tada namo, vakarienės.
Visada tas pats – per dieną mirkytos perlinės kruopos. Nuo vaikystės man perlinė košė – tai karas.“ Rokas Doroškevičius
„Man patiko, kad iš Ditos pasakojimų matosi, jog ji labai myli savo vyrą Julių. Sako, kad fotografija neryški, bet ji jį atpažįsta. <…> Ypač paveikė pasakojimas antrojoje dalyje „Tėti, sudie“, labai jautru. Jei lyginčiau „Lygiosios trunka akimirką“ ir „Jehudit“, tai sakyčiau, kad „Lygiųjų“ tekstas tvirčiau parašytas, o Anetos švelnesnis. Turbūt taip yra dėl to, kad autorė kalbino gyvus ir tikrus žmones, kurie išgyveno Holokaustą, rašė jų patirtis. Toks santykis reikalauja jautrumo, švelnumo, atsargumo.“ Dominyka Pasaulytė
„Nors perskaičiau tik knygos ištraukas, žinau, kad visi turėtų išgirsti apie šiuos žiaurius dalykus. Mano nuomone, šiais laikais mes ganėtinai mažai apie tai kalbame. Pavyzdžiui, istorija apie Aleksandrą/Elchananą/Davidą/Imanuelį/Saulą… Po išvysto siaubo bute mažai kas galėtų atsigauti, tad negaliu net įsivaizduoti, ką mama patyrė tuo metu. Įdomiausia veikėja vis dėlto man pasirodė Hanos močiutė. Ir pačios autorės komentaras, kad pasiilgo savo močiutės, labai daug jausmų sukėlė.“ Aurėja Barkovskytė
„Knygoje labai gražiai aprašomi žmonės. Jaučiasi, kad jie tikri, tikrai buvo, yra. Kūrinys sukelia liūdesį ir gailestį tiems, kurie patyrė karą. Žmonės lauke miegojo, kad išvengtų tremties, ir apsidžiaugė, kai vokiečiai puolė rusus – tai įsimintina detalė. Galvojo, kad bus geriau. Knyga privertė labiau branginti laiką su šeima ir džiaugtis, kad negyvenu karo laikotarpiu.” Aleksandras Borunovas
„Skaitydama jaučiausi labai liūdna, gailėjau žmonių, kuriems teko žūti, ir tų, kuriems teko prarasti artimuosius. Įsimintiniausia dalis – vokietis, atėjęs su miltų maišu ir įsakęs iškepti 3 kilogramus bandelių. Problema, kad moteris neturėjo svarstyklių. Jeigu neiškeps trijų kilogramų, ją sušaudys…” Tėja Chatila
„Knyga įdomi, įtraukianti. Domina pasirinktas rašymo stilius, nors tekstas gana painus, kad suprastum, reikia įsiskaityti. Galime išgirsti <…> dabartį ir praeitį.
Įtraukiančios autorės mintys, jausmai, ką rašytoja jautė sužinojusi. Matome vaizdą pro Anetos Anros akis, pavyzdžiui, ponios Hanos prisiminimas apie močiutę autorei atrodė šiltas, švelnus, suteikė laimės. Matome, kaip ji iš naujo pažiūri į pasaulį, kaip pradeda vertinti aplinką. <…>
Pasakojimas, ką veikia Aneta su Hana, žavi. Visa knyga lyg keliavimas laiku. Autorė kalba, kad jos vaikui taip nebus, nes jis gims, kai bus laisvė. Jautru, kad vis akcentuojamas dar negimęs kūdikis, besiklausantis visų istorijų.
Patinka, kad viskas yra pasakojama detaliai, atrodo, akcentuojami net mažiausi dalykai. Sudomina nuotraukos – istorijas pasakojančios fotografijos, jų aprašymas.
Nustebino jauniausių žmonių garbingumas, pagalba: „Ar sutinkate, kad pas mus apsigyventų maža mergaitė ir liktų čia iki karo pabaigos? Mudu sutikome. Neišsigandom. Nejaugi va taip ateis ir sudegins? Reikia gelbėti mergaitę.” Miglė Jankeliūnaitė
„Knygos antra dalis mane labai sužavėjo ir pribloškė. Prireikė nemažai laiko tiesiog pasėdėti tyloje ir suprasti, ką perskaičiau, suvokti, jog tokios istorijos kadaise buvo žmonių kasdienybė. Taip pat ši Holokausto istorija priverčia susimąstyti, kokia turėčiau būti dėkinga, jog to nepatyriau. Knyga yra labai jautri, paliečia širdį. Nors pasakojimai yra liūdni, aš jaučiu šilumą ir gėrį viduje. Labai patiko vietos, kur autorė aprašo susitikimus su Holokaustą išgyvenusiomis moterimis. Net ir paprasčiausias pasakojimas, ką Dita užsisakė iš kavinukės, priverčia nusišypsoti. Manau, tokie trumpi intarpai leidžia šiek tiek atsipūsti nuo kraupą keliančių istorijų. Sunku išsakyti jausmus, kuriuos jaučiau skaitydama ištraukas. Emocijų daug ir visos skirtingos.“ Melita Kalasauskaitė
„Kūrinio raktas slepiasi detalėse. Skaidydamas jaučiau liūdesį. Su žmonėmis buvo elgiamasi žiauriai, neteisingai, baisiai. Įsimintiniausia siužeto detalė – žmonės, miegantys ir gyvenantys miškuose, jų baimė būti suimtiems, ištremtiems. Baisus jausmas. Taip pat žavėjausi žmonių, kurie gelbėjo, padėjo, gerumu, pagalba, drąsa.” Kristupas Kazakevičius
„Skaitydama antrąją šios knygos dalį supratau, kad net karo metu įmanoma sutikti gerų žmonių, kurie turi drąsos padėti. Kaip Hanos šeima, priglaudusi žydes. Mano nuomone, tokie poelgiai atskleidžia žmonių kilnumą, žmogiškumą, gerumą. Žmogus, suprasdamas, jog rizikuoja savo ir artimųjų gyvybėmis, vis tiek neatsisako padėti. Skaitydama bandžiau įsivaizduoti save tokioje situacijoje. Kaip elgčiausi, ar išdrįsčiau padėti, rizikuoti savo ir artimųjų gyvybėmis dėl kitų? Šiandien negaliu atsakyti į šį klausimą, nes tik atsidūręs tokioje situacijoje sužinai. Mergaitė Hana man labai įsiminė, nes buvo labai drąsi, būdama tokia jauna, ji viską suprato ir vaikystėje sugebėjo saugoti tokias paslaptis, teisingai elgtis.“ Patricija Kazakevičiūtė
„Knyga yra parašyta koliažo principu, dažnai sunku suvokti, kas kalba. Kūrinys primena skaudžius praeities įvykius, žmonių išgyvenimus. Įsimintina siužeto detalė, kai motina gelbėjo vaikus, berniuko nespėjo išgelbėti, gelbėdama dukrą, paliko sūnų su seneliu ir senele, senelius sušaudė, berniuko galvą sutraiškė, motina nespėjo grįžti. Mano manymu, apie tai kalbėtis svarbu, nes vaikai yra kartos pratęsimo ir vilties simbolis, kurį naciai žiauriai naikino. Taip pat paveikė citata: „Nuo vaikystės man perlinė košė – tai karas”. Nustebino, niekada šitaip nepagalvočiau, nes pati to nesu patyrusi (ir nenoriu). Man labiausiai patiko Hanos mama, nes labai nustebino jos drąsa, kad nepabijojo priglausti žydų vaikų. Nors žinojo, kad už tokius poelgius ją galėjo nužudyti, jos vaikus galėjo nužudyti, tikrai būtų nužudę. <…> Žmones nuolat kankina nežinomybė: kas bus rytoj? Ar ateis naciai? Ar sušaudys? Ar užkas gyvą duobėje? Skaitydama kūrinį mąsčiau tik apie žmonių norą ir teisę gyventi.“ Patricija Labul
„Labiausiai sukrėtė, kai Hanos mama sužinojo, kad tėvas sužeistas ir išėjo jo ieškoti iš Lietuvos į Lenkiją. Pėsčiomis, pakeleivingais vežimais nukeliavo į Varšuvą. Dėl mylimo vyro pasiryžo nueiti tokį tolimą kelią, kad sužinotų, ar jam viskas gerai, nuėjo, o tada grįžo pas vaikus. Iš veikėjų patiko ponia Hana, nes ji pasirodė draugiška, rūpestinga ir labai drąsi, per karą ji su šeima išgelbėjo daug vaikų. Slogu, nes nuolat esi nežinomybėje, tave bet kada gali išvežti, negalėtum netgi atsisveikinti su savo artimaisiais. Susimąsčiau, jog šiuo metu dauguma žmonių gyvena labai gerai, nes tuo metu, kai vyko karas, visi gyveno nežinomybėje, nebuvo ramybės, nežinojai, ar grįši namo, nežinojai, ar tavo mylimi žmonės grįš namo… dabar kitaip.“ Jovilė Macidulskaitė
„Nenorėjau, jog tekstas pasibaigtų. Patiko, kad jis yra suskirstytas į atskiras dalis (pavyzdžiui, „Tėti, sudie“, „Laikas iki karo“ ir kt.). Taip pat manau, jog tam tikros vietos, žmonės yra gan plačiai aprašyti ir tai padeda susikurti veikėjo paveikslą, lengviau bei tiksliau jį įsivaizduoti. Mane asmeniškai paveikė vieta, kurioje mama atvedė paslėpti savo dukrą ir turėjo po trijų dienų į slaptavietę atvesti jos broliuką, tačiau tą dieną grįžusi į getą bute rado nušautą senelę su seneliu ir savo vaiką sutraiškyta galva. Būtent prie šios dalies buvau sustojusi ir įsivaizdavau tuos vaizdus… Kaip turėjo jaustis mama, kaip turėjo būti baisu jos laukiančiai pasislėpusiai dukrelei ir kaip viskas buvo žiauru, jog išeidamas iš namų galėjai nieko neberasti arba, dar baisiau, rasti tokį siaubą.“ Emilija Petuškaitė
„Kai suvoki, jog tai nėra išgalvota, prireikia laiko atsipeikėti, susidėlioti mintis ir suprasti. Atrodo, jog visa tai išgyvenęs žmogus šiuos įvykius turėtų prisiminti be galo sunkiai. Emociškai sunku suvokti ir išjausti nežinomybę tokiose situacijose, kai negali net pagalvoti, ar atsikėlęs ryte prieš akis esantį žmogų matai paskutinį kartą, ar vis dėlto vakare dar turėsi galimybę jį apkabinti; nežinomybę apie artėjantį vakarą, ką jau kalbėti apie rytojų: „Visą dieną su broliuku žiūrėdavome pro sienų plyšius į kelią. Kaip važiuoja sunkvežimiai.
Ar neužsuks jie pas mus?
Ar neveža mamos?”
Skaitydama pradedi ne tik baisėtis praeitimi, bet ir vertinti dabartį.
Įsimintiniausias pasakojimas apie berniuką Aleksandrą, berniuką su daug vardų, visus berniukus, kurie galėjo tapti kosmonautais. Mama vedė savo vaikus slėptis, norėjo apsaugoti, tikėjo pačiu geriausiu, bet sūnaus nespėjo išvesti, grįžusi į getą rado užmuštą: ,,<…> judu su broliu vysitės vėją, bėgiosite basi ir maudysitės upėje, meškeriosite, bet paleisite žuvis atgal į upę, nes jos nori gyventi, visi turi gyventi, negalima nieko žudyti <…>.” Viltis, o tada kančia ir neviltis, nes broliui suknežino galvą, mama ilgai negrįžo: ,,Po trijų dienų ji neatėjo. Po šešių irgi ne. Neatėjo nei po devynių dienų, nei po dvylikos. Mama nespėjo jo išvesti <…>.” Deimantė Pilipavičiūtė
„Tekstas jautrus ir atviras. Įsimintiniausia vieta, kai Hana sako, jog nesvarbu, ar mes slėpsime vieną vaiką, ar šimtą, vis tiek mūsų laukia toks pats likimas. Buvo labai jautru ir gražu, nes ši situacija spinduliavo begaliniu pasiaukojimu. Nors buvo nelengva ir pačiai gyventi, Hanos mama priglaudė žydų vaikus, tai buvo kilnu. Man atrodo, kad labai svarbi detalė, jog Hanos mama visuomet paklausia savo vaikų, ar galime priimti, slėpti žydus, nors nacių būstinė visai šalia. Tai rodo, kad jai yra svarbi pasirinkimo teisė ir vaikų nuomonė. Pats kūrinys palieka didžiulį įspūdį bei atsiveriantį skaudulį širdyje. Protu nesuvokiami dalykai pasakojami su begaliniu skausmu. Skaitydama knygą galvoju, kad šių dienų gyvenimas yra nepaprastai geras. Suvokiu, jog tuo metu gyvybė buvo nieko neverta, žmogus buvo tuščia vieta. Kalbant apie Ditą ir pirmąją dalį, viskas dar žiauriau ir kraupiau. Kūnu bėgiojo šiurpuliukai, baisu net skaityti ir galvoti apie tokius dalykus. Kaip juos išgyventi? Gerai, kad žydai nepasidavė ir padėjo vieni kitiems, Julius neišdavė, aukojosi, stengėsi padaryti viską, kad būtų išgelbėti vaikai, nuotraukos, liudijimai.“ Smiltė Sinevičiūtė
„Paskaičiusi supratau, kodėl Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto Lietuvoje laikotarpis vadinamas juoduoju lietuvių tautos istorijos puslapiu. Skaudu suprasti, jog tai tikros istorijos, o ne siaubo pasakos. Labiausiai jaudina to meto žmonėse gyvenanti viltis ir drąsa, jaudina, kaip tai pateikiama knygoje. Iš pradžių atrodo, kad knyga labai chaotiška, bet iš tiesų forma atspindi to meto pasaulio tvarką. Vis dėlto gilinantis, paskiriant laiko tekstui, viskas aiškėja. Man labai patiko, kad moterų istorijos yra pertraukiamos autorės žodžių, atrodo, jog dalyvauju tame pokalbyje, nes tokie autorės „įsiterpimai“ knygai suteikia ne tik gyvumo, bet ir noro šypsotis.
Vis mąstau, kodėl būtent Teatro dieną buvo surengta Vaikų ir Senelių akcija? Keistas ir baisus sutapimas.
Sujaudino dalis, kurioje pasakojama apie moters pasikeitimus. Kardinaliai matomi moters fiziniai ir dvasiniai pokyčiai. Prieš karą ji šypsojosi ir buvo draugiškomis, naiviomis akimis, o po jo moters žvilgsnis tapo griežtas, lūpos sučiauptos, plaukai žili… Graudina. Akivaizdi milžiniška karo įtaka žmogaus gyvenimui.
Labiausiai sukrėtė faktas, kad žydai nesipriešino vedami sušaudyti. Jie ėjo ramiai, tyliai, nors ir numanė, jog tai jų paskutinė kelionė. Taip pat nelikau abejinga perskaičiusi, kad „Hana prisimena viską – gali pamiršti, kas buvo prieš porą valandų, bet įvykius prieš aštuoniasdešimt metų pasakoja su visomis detalėmis.“ Skaudu suprasti, kad tokie žiaurūs įvykiai žmogaus atmintyje išlieka visam gyvenimui.
Įsimintina vieta, kurioje rašoma, kad žmonės džiaugėsi, jog Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, juk vokiečiai – kultūringi žmonės ir viskas turėtų būti geriau. Žmonių džiaugsmas truko akimirką. Šiais laikais, ypač jaunimui, sunku suprasti, ką reiškia nuo kažko priklausyti. Bet tada žmonės labai gerai tai žinojo ir tikriausiai net buvo išmokę gyventi su šiuo jausmu. Gaila, kad žmonės vis dar puola, vis dar žudo. Ši knyga tai labai detaliai atskleidžia. Sunku ir baisu gyventi žiauriame pasaulyje.“ Sandra Vasilevska
„Man patiko, jog rašytoja naudojo pokalbio formą, nes į pokalbį lengva pasinerti. Antra dalis labai įtraukė, nes susidarė jausmas, lyg aš pats būčiau toje aplinkoje mažas, bejėgis, nesugebantis nieko padaryti, tik stebėti, kaip viskas aplink griūna.
Labai stipriai mane paveikė Hanos mamos bebaimiška kova už žydų išgyvenimą, net žinodama, jog tai didžiulė rizika, ji vis tiek gelbėjo.
Perskaičius antrą dalį viduje kažkas tarytum susprogo, tas sprogimas privertė mane daug galvoti, kaip aš pasielgčiau, bijočiau ar nebijočiau. Galiu pasakyti, jog kūrinys sukelia emocijų pliūpsnį ir priverčia pažvelgti į save patį.“ Žilvinas Mišeikis
„Mane labai žavėjo, stebino ir baugino tai, kad apie praeities išgyvenimus ir sunkumus Hana pasakoja taip, lyg tai įvyko visai neseniai, vakar.
Vaikystės draugės nesikalbėjo, nepasakojo viena kitai paslapčių: „Įsivaizduojate, kaip vaikai buvo išmokyti ir suprato, kad privalo tylėti!“ Ties šia vieta aš sutrikau. Buvo stop momentas.
Kai skaičiau skyrių „Mergaitė su lėle”, mane apėmė begalinis siaubas, kartais liaudavausi skaityti ir negalėdavau suvokti, nenorėjau to priimi, nenorėjau priimti to, kas įvyko. Perskaičius knygos antrą dalį buvo sunku užmigti, kilo klausimas, ar pačiai autorei, klausiusiai tokių istorijų, naktimis nebuvo sunku miegoti, ar nesisapnavo košmarai?” Violeta Vinslav